Šios skirtingų tautybių kūrėjos yra labai savitos, skiriasi jų kūrinių išraiškos priemonės, analizuojamos temos. Tačiau visų trijų moterų kūryba yra gero šiuolaikinio meno pavyzdžiai. Menininkės kalba apie vis dar aktualias problemas.
Iš Irano kilusi ir Vokietijoje gyvenanti Z.Hassanabadi, kaunietė A.Jonkutė ir prancūzė J.Lesur susitiko Europos kultūrinių erdvių tinkle, kuris organizuoja parodas ir simpoziumus įvairiose šalyse.
J.Lesur pakvietė kitas dvi menininkes kurti drauge, nes jas visas vienija viena tema – intymumas. Parodoje kalbama apie tai, kas glūdi žmogaus viduje, kas skirta tik patiems artimiausiems, kas yra artima.
Z.Hassanabadi supinti, surišti asmeniniai daiktai tapo meniniais objektais, pasakojančiais apie jos buvimą toli nuo artimųjų.
Pavyzdžiui, telefono kortelės, skirtos skambinti Irane likusiems artimiesiems, kai menininkė emigravo į Vokietiją, suaustas į kilimą. Arba surinktos vidinės drabužių etiketės, perkeltos į drabužių išorę, pavirto tarsi antra oda.
Apie namų ilgesį byloja ir dar vienas jos kūrinys – kilimas iš pistacijų kevalų. Šie riešutai Irane yra dovana, kuri įteikiama mylimiems žmonėms.
A.Jonkutei intymu yra paslaptį turintys daiktai, paviršiai. Istorija apie trapų žmogaus buvimą pasakojama per daiktus, atkeliavusius iš senelių. Tai močiutės megzta pirštinių pora vienai rankai, prisegamos močiutės plaukų sruogos ar juoda užuolaida tamsioje patalpoje.
J.Lesur darbų serijoje „Mano dalys / Aš dalimis“ kūrybinė medžiaga yra savojo kūno atvaizdai. Iš arti fotografuotas menininkės kūnas tampa savas istorijas pasakojančiu peizažu. Skirtingais paviršiais pėdinanti kūrėja tarsi rašė savo dienoraštį.
Nuogas menininkės kūnas uždengtu augalų kauke veidu natūralios gamtos apsuptyje vaizduoja, kaip moteris ir būtybė susilieja su kraštovaizdžiu.
