Jei atsakėte „taip“, turite progą šių spragų atsikratyti – kartu su dailėtyrininke Kristina Stančiene galite leistis į kelionę po antikos griuvėsius, siauras Florencijos gatveles ar prieblandoje skendintį Nyderlandų meną.
Naująją meno istorijos dėstytoją K. Stančienę kalbiname apie jos gyvenimą dailės kūrinių apsuptyje.
– Kas paskatino Jus domėtis daile ir vėliau tapti dailės kritike?
Kažkada vaikystėje mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Matyt, būtent čia pirmiausiai ir užbūrė aliejinių dažų kvapas, grafikos dirbtuvės ir visi jose vykstantys maži stebuklai – lino ar cinko plokštelės raižymas, tepimas dažais, valymas, spaudimas.
Tai greičiausiai nulėmė vėlesnį mano profesijos pasirinkimą. Kadangi manyje buvo stiprus ir kitas – skaitymo, grožinės literatūros – pradas, neliko nieko kita, kaip tik stoti į Vilniaus dailės akademijos dailės istorijos ir teorijos katedrą.
– Ar turite meno, dailės pasaulio atstovą, kurį galėtumėte pavadinti savo Mokytoju?
– Savo Mokytoju laikau dailės kritiką, nuostabų dėstytoją Alfonsą Andriuškevičių. Teko laimė visą bakalauro studijų laikotarpį klausyti jo paskaitų.
Charizmatiškos asmenybės žavesys paskatino siekti profesionalumo, nuolat tobulinti rašymo įgūdžius, mokytis ne tik racionaliai aptarti, bet ir intuityviai „užuosti“ meno kūrinį ir įtaigiai perteikti jo skonį ir kvapą.
– Kas jus labiausiai žavi darbe su studentais ar kursų dalyviais?
– Labiausiai žaviuosi galimybe plėsti savo pažinčių ratą, gyvai pajusti, kokie motyvai skatina šiuos žmones siekti dailės žinių, ieškoti, kaip patenkinti jų smalsumą, žingeidumą.
Be to, juk mokydamas kitus, mokaisi ir pats – seki naujausią literatūrą, skaitai straipsnius, stengiesi šviežias naujienas kuo greičiau ir gyviau perteikti.
– Ką atradote arba ko teko atsisakyti pradėjus dirbti pedagoginį darbą?
– Netikėtai pačiai sau atradau, kad pedagoginis darbas yra labai kūrybingas, dinamiškas, anaiptol nenuobodus, kaip kažkada įsivaizduodavau. Palyginčiau jį su tekančiu vandeniu, gal net su kokia veržlia kalnų upe – keičiasi mokiniai, keitiesi ir tu pats, prisitaikai prie jų lūkesčių ir poreikių, jie taip pat ima vis labiau girdėti ir matyti tave...
Galbūt pedagoginis darbas ir atima dalį laiko, kurį būtų galima skirti parodų lankymui ar tekstų rašymui. Tačiau patyriau, kad jis neabejotinai praturtina ir paįvairina kasdienybę.
– Jūsų nuomone, ar pakanka Lietuvoje meninio išprusimo?
– Lietuvoje meninio išprusimo labai labai trūksta. Liūdna matyti apytuštes parodų sales arba profesinių aukštumų pasiekusius žmones, kurie gūžčioja pečiais išgirdę, tarkime, apie Vincą Kisarauską, Antaną Gudaitį ar Justiną Vienožinskį, nekalbant jau apie architektūros stilius ir pan.
Šis trūkumas labai aštriai pasireiškia ir tuomet, kai imama dairytis meno kūrinio namams, interjerui papuošti. Neretai tiesiog gaila žiūrėti, kaip įsigyjamas kičas, menkaverčiai dalykai. Ir visa tai įvyksta tik dėl dailės žinių stokos.
– Kaip įsivaizduotumėte, nuo ko reikėtų pradėti kelti jo lygį?
– Sunku trumpai atsakyti į tokį sudėtingą klausimą... Meninio išprusimo lygį reikėtų kelti dar vidurinės mokyklos suole: stiprinti dailės dėstymą, išnaudoti visas įmanomas savišvietos priemones – lankyti parodas, edukacines dailės programas.
Žinoma, dar geriau išklausyti bent jau pradinį dailės istorijos kursą, orientuotis dailės istorijoje ir dabarties procesuose.
– Kaip manote, kaip „Mūsų studija“ gali prisidėti prie bendrojo žinių apie dailę lygio Lietuvos visuomenėje?
– Manau, kad „Mūsų studija“ kaip tik ir užpildo tą dailės edukacijos nišą – paprastai, populiariai pristato besidomintiems Vakarų Europos dailės raidos pagrindus, galbūt ateityje gali plėsti, įvairinti dailės paskaitų programas.
Šios žinios tikrai padėtų orientuotis ne tik senojoje dailėje, bet ir šiuolaikinio meno margumyne, giliau pažinti Lietuvos kultūrą, suvokti jos vietą, vaidmenį visos Europos kultūros kontekste.
– Ko tikėtis, ko laukti iš jūsų dėstomo kurso? Ko iš jo tikitės jūs?
– Mano paskaitų planuose – pirmosios, pradinės dailės istorijos žinių gairės. Uždavinys ir paprastas, ir kartu gana sudėtingas – trumpai papasakoti apie viską nuo graikų ir romėnų laikų iki pat modernistų eksperimentų.
Neišvengiamai susidursiu su tikru iššūkiu – atrasti ir perteikti svarbiausius, esminius epochų, stilių, judėjimų bruožus. Tikiuosi, kad studijoje sutiksiu naują malonių ir smalsių pašnekovų draugiją ir kad paskaitos bus įdomios ir klausytojams, ir man pačiai.
