Kitos jo pokalbio temos bei vaizdai: „Mūsų mažosios istorijos“ ir „Modernizmas vakar, supratimas šiandien“. Fotografijos kritikai teigia, kad ankstyvoji A.Macijausko kūryba siejama su septintojo dešimtmečio modernistų banga Lietuvos fotografijoje. Jo darbų estetika grįsta dokumentiškumu ir reportažiškumu. Kūrybai būdinga socialinė tematika, ironiškas žvilgsnis į tikrovę, kasdienėms situacijoms suteikiama netikėta, kartais groteskiška forma. Apžvelgdamas savo kūrybą pats fotomenininkas teigė, kad menas neturi būti tik gražus.
„Jis turi jaudinti, versti mąstyti. Manau, kad šioje srityje visi mes, fotomenininkai, dar turime labai daug darbo, kuriam galo krašto nematyti“, – sakė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Macijauskas. Jis yra surengęs per devyniasdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnęs apie šimtą aukštų apdovanojimų.
Į veteranų gretą jau gali lygiuotis ir kitas kaunietis fotomenininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, VDU profesorius Romualdas Požerskis. Jis, pristatydamas savo fotografijų albumą „Paskutinieji namai“, aptarė socialiai orientuotos fotografijos principus. Kaip rašo fotografijos kritikas Tomas Pabedinskas, R.Požerskį su vyresniaisiais kolegomis sieja ne tik bendros kūrybinės tendencijos, bet taip pat tiesioginis bendravimas ir humanistinis požiūris į žmogų bei gyvenimą.
Tai akivaizdu ir R. Požerskio fotografijų serijoje „Paskutinieji namai“, kurią autorius kūrė nuo 1983 iki 1990 metų. Jis išraiškingai ir emociškai įprasmino daugiaplanius gyvenimo senelių namuose vaizdus. R.Požerskio darbuose žmogaus išgyvenimų paletė išsilieja be galo plačiai, nors buvo fotografuojama ribotoje fizinėje ir socialinėje erdvėje.
Linksmybės, draugystė, liūdesys, vienatvė ar tiesiog tylus susitaikymas su likimu – viskas atsispindi šioje fotografijų serijoje, o kartais ir viename kadre. Talpus fotografijų emocingumas padeda senelių veiduose atpažinti ir patirtį, ir naivumą, kurie skatina juos džiaugtis gyvenimu nepaisant išorinių aplinkybių. Todėl nenuostabu, kad ir visa serija, ir atskiri jos darbai – tai apibendrintos žmogaus egzistencijos metaforos, nuo seno pamėgtos tiek Vakarų, tiek ir Lietuvos humanistinės fotografijos meistrų.
„Paskutinieji namai“ – tai pasakojimas ne vien apie žmogaus dvasią ir jos pasirengimą palikti šį pasaulį, bet ir apie besitęsiantį žemiškąjį gyvenimą; „nepatogią“ pastarojo tiesą dalis fotografijų parodo nesušvelnintą nei menine forma, nei filosofiniu turiniu. Tokios fotografijos žiūrovą suveda į akistatą su tikru, nors ir ne visada maloniu akiai gyvenimu, kurį patiria fotografijų herojai.
Į veteranus tenka įsirašyti ir šių eilučių autoriui. Penketą dešimtmečių teko spaudoje ir eteryje pristatyti ar aptarti kolegų fotografų kūrybą, dalyvauti kuriant Lietuvos fotomenininkų draugiją, vėliau tąpusią sąjunga, prisidėti rengiant kūrybinius seminarus Nidoje. Šį kartą savo pranešimui pasirinkau ne tiek mokslinę, kiek smagią temą „Humoras fotografijoje: vakar ir šiandien“. Juk humoro jausmas ‒ tai gebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. Tai ̶ linksmumas, polinkis juokauti. Estetikoje humoras laikomas viena komiškumo rūšių (greta satyros). Pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, žmonių ydų pašiepimas, susijęs su optimistiniu ar pesimistiniu, filosofiniu požiūriu į tikrovę.
Humoro veikėjai aptinkami ne tik prozoje, poezijoje, bet itin paplitę vaizduojamajame mene – teatre, fotografijoje, kine, televizijoje, šou srityje. Kartais humoras būna ne vien tiesmukiškas, jį galima greičiau vadinti sąmoju. Visais laikais socialiniai ir politiniai įvykiai sukelia daugybę pokyčių visuomenėje. Tai atsispindi ir per jos humoristinę reakciją – per pačias įvairiausias apraiškas, įskaitant ir fotografiją. Nuo pat dagerotipinių pradmenų iki skaitmeninės dabarties optiniame mene galima pastebėti įvairiai perteikiamo humoro apraiškų. Neretai žiūrovai humoristinėje fotografijoje gali netiesiogiai atpažinti save, savo įpročius ir gauti tam tikrą gyvenimo pamoką. Iš tiesų humoras savitai reiškiasi ir per šiuolaikinę fotografiją – pradedant žanriniais monosiužetais ir baigiant „fotošopo“ ekvilibristikomis.
Veteranų benefiso pabaigai netikėta puošmena – tikro kosmonauto pasirodymas. Prie „Agilos“ kultros ir turizmo salės mikrofono prieina Jurijus Batūrinas (g. 1949), Rusijos lakūnas kosmonautas. Jis atliko du kosminius skrydžius (1998, kompleksas „Mir“; 2001, Tarptautinė kosminė stotis). Eilės numeris: Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje – 90; pasaulio kosmonautikoje – 382. Rusijos didvyris. Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas, Maskvos valstybinio universiteto profesorius, Rusijos žurnalistų sąjungos sekretorius, „Novaja gazeta“ apžvalgininkas. Savo šalies Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1999 m., o pernai mirus jos vadovui Andrejui Baskakovui, Jurijus Batūrinas išrenkamas Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininku. Jo individualios parodos yra surengtos Rusijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Tadžikistane, Slovėnijoje, Kinijoje.
Jurijus Batūrinas papasakojo apie pirmuosius kosminės fotografijos žingsnius pilotuojamuose skrydžiuose į kosmosą, supažindino su fotografavimo aparatūra, kalbėjo apie kosmonautų rengimą fotografavimui. Pranešėjas rodė daug fotografijų – nuo pirmosios, datuojamos 1961 m, iki Tarptautinės kosminės stoties kosmonautų padarytų kadrų. Be to, autorius analizavo kosminės fotografijos ypatumus ir, remdamasis asmenine patirtimi, paaiškino, kaip ir kodėl jis sukūrė savo kosmines nuotraukas. Jurijui Baturinui teko ragauti ir politiko duonos. Ketvertą metų jis buvo Rusijos prezidento Boriso Jelcino padėjėju, tuo pačiu laiku Žvaigždžių miestelyje tęsdamas pasirengimą pirmajam skrydžiui į kosmosą. Pradžioje prezidentas neprieštaravo, bet prieš pat skrydį pasakė: „Į kosmosą tavęs neleisiu“. Tačiau Žvaigždžių miestelio vadovybė nepakluso prezidento protestui, ir Jurijus Baturinas tapo kosmonautu.
Štai ką jis rašo apie savo fotografiją „Kosminis impresionizmas“: „Kosminis impresionizmas – bandymas išsaugoti ir perteikti įspūdį. Kas impresionizmas yra kosmose? Pisaro tvirtino, kad impresionistai piešė atmosferą. Šiam tikslui jiems prireikė techninio perversmo – „šoktelėjimo“ į suvokimą: padaryti pirmąjį planą (žmonių, daiktų) fonu atmosferai. Šiuo atveju viskas natūralu, viskas, išskyrus stotį ir kosminį laivą, sukuria atmosferos foną.“ (Iš Jurijaus Batūrino skrydžio dienoraščio, 2001 m.)
* * *
Kartu su fotografijos meno kūrėjais, kritikais, kuratoriais seminare vėl kaip pagrindinė rėmėja dalyvavo garsioji fototechnikos kompanija „Sony“, pademonstravusi savo naujoves. Seminaro rengėjai taip pat dėkingi ir kitiems rėmėjams bei partneriams: Lietuvos Respublikos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai, Neringos miesto savivaldybei (meras D. Jasaitis), laikraščio „Lietuvos rytas“ redakcijai, bendrovėms „Smiltynės perkėla“ ir „Kauno alus“, klaipėdiečio fotomenininko S. Jokužio leidyklai ir spaustuvei, viešbučiui „Jūratė“, fotomenininko ir verslininko K.Mizgirio gintaro galerijai-muziejui, Nidos kultūros ir turizmo centrui „Agila“, Nidos kavinėms, kurios seminaro dalyviams teikė 10 proc. nuolaidą . Kaip visada, didžiausia padėka – nuostabiajai Neringos gamtai ir fantastiškai giedrai visai savaitei, kai lietus pylė sostinėje.
Per seminarą vyko konkursai „Fotografuojame Nidoje 2015“ ir lrytas.lt „Nida 2015 – fotomenininkų akimis“. Jų rezultatus paskelbsime kitame rašinyje. Tradicine gardžios rūkytos žuvies degustacija baigėsi ir šiemetinis 38-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras Nidoje.
Nida, 2014 09 11
