Vaikystėje Elizabeta (Lee) buvo tėvo numylėtinė, todėl ji dažnai pozuodavo jo mėgėjiškoms fotografijoms. Kai Elizabetai buvo septyneri, ji buvo išprievartauta vizito pas šeimos draugus Brukline metu. Po to jai buvo diagnozuota gonorėja. Jos tėvas, Teodoras Mileris, inžinierius, išradėjas ir verslininkas, supažindino Elizabetą ir jos brolius su fotografija dar ankstyvoje vaikystėje. Devyniolikmetę Elizabetą Manhatane pastebėjo Vogue leidėjas Condé Nast, kuris padėjo jai tapti profesionaliu modeliu. „Vogue“ žurnalui pozavusi, su siurrealistais bendravusi moderniosios fotografijos klasiko Man Ray’aus mokinė ir mūza Lee Miller laisvai judėjo po pasaulį. Kaip karo korespondente, ji užfiksavo Londono bombardavimą, Paryžiaus išvadavimą, taip pat išlaisvintas Buchenvaldo ir Dachau koncentracijos stovyklas.
Irena Giedraitienė gimė ir gyveno už „geležinės uždangos“ – sovietmečiu darytose jos fotografijose įtaigiai atskleidžiama totalitarinė „gyvosios architektūros“ estetika bei masinės sportiškų kūnų choreografijos. Tačiau įdomios paralelės atsiranda tarpkadrinėje ir užkadrinėje erdvėje: abi fotografės nevengė ir pačios atsidurti priešais objektyvą, taip pabrėždamos fotografijos performatyvumą. Gerai žinomi kadrai, kur Lee Miller pozuoja Hitlerio vonioje ar jo meilužės Evos Braun miegamajame.
1956 m. I. Giedraitienė kartu su Kauno merginų ir vaikinų grupe turėjo dalyvauti masiniuose renginiuose Maskvoje vykusioje Tautų spartakiadoje. Dėl atsitiktinio sunegalavimo, ji nedalyvauja gimnazistų varžybose, bet pati jas fiksuoja ir taip, atsitiktinumo dėka, sukuria vieną įspūdingiausių savo serijų „Tautų spartakiada“. Kaip pokalbiuose pasakoja fotografė, šių kadrų nebūtų buvę, jei ne vaikinų grupės treneris, tuometinis jos draugas Vytautas Liorančas, padovanojęs jai fotoaparatą.
Irenos Giedraitienės „Tautų spartakiados“ fotografijos tampa savotiška skrydžio alegorine išraiška, atskleidžiančia maksimalią kūno ir dvasios įtampą. Bet ar fotografių žvilgsniai į save ir aplinką jas suartina, ar nutolina? Kokios egzistencinės prarajos veriasi žvelgiant į masiškai naikintų ir masiškai muštruotų kūnų grupes? Kaip reportažo autentika atsiveria pro lyčių studijų prizmę? Atsakymai į šiuos klausimus gerokai suartina per laiką ir geografiją nutolusias fotografijos kūrėjas.
Originalus mąstytojas ir publicistas, filosofijos mokslų daktaras Liutauras Degėsys svarstė, kad kūrybiškumas gali būti kaip mitas ir kaip standartas. Taip pat kūrybiškumas – tai sugebėjimas perinterpretuoti teorines ir kultūrines konstantas, mokėjimas susikurti unikalią nuostatą ir distanciją ir jos dėka pamatyti pasaulį kitaip. Kūrybiškumas – kaip neapibrėžtumas, netradiciškumas, nestandartiškumas ir nefunkcionalumas – kaip sugebėjimas išsivaduoti iš kasdienio, praktiško santykio su pasauliu.
Kūrybiškumas, kaip laisvo, nepriklausomo mąstymo ir disponavimo savimi idėja – tai kelios temos, kurias pasvarstyti kvietė šios refleksijos autorius. Jo manymu, kultūroje visuomet slypi galimybė išlaisvinti žmogų, padėti susigaudyti gyvenime, galimybė ugdyti skonį, distanciją, pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Kultūra yra žmogaus universalumas, lankstumas, atvirumas kaitai ir laisvei. Ji ugdo žmonių kūrybines galias, lavina skonių įvairovę. Dažniausiai tai yra net ir ne kažkoks konkretus rezultatas. Tai procesas, būsena, refleksija arba tai – trūkumo jausmas.
Paklaustas, kaip jo kūrybą veikia aplinka, kokios temos jį labiausiai skatina rašyti, Liutauras Degėsys atsakė, kad jo kūrybiškumą labai skatina tai, kad visur nešiojasi savo galvą. Jis visada turi ką veikti. Kai laukia oro uostuose lėktuvų – tai yra tokia laimė ir malonumas – nereikia niekur bėgti – atsiranda galimybė kokias keturias valandas pabūti su savimi. Kokiame transporto kamštyje kyla tokių idėjų, kad net galima apsidžiaugti. Vairuojant ateina labai gerų minčių. Temos neateina pačios. Jas reikia pamatyti kaip problemas. Ir jų pilna visur. Dažniausiai trūksta tik laiko.
Apie jaunųjų fotografiją, dreifuojančią tarp akademinės laisvės ir reliatyvumo spąstų garsiai prieš auditoriją mąstė humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas. Lietuvoje vykdomos studijų programos, kuriose fotografija studijuojama kaip neatskiriama platesnio, tarpdisciplininio meno lauko dalis, priklauso postmodernizmo ir vėlesnių šiuolaikinio meno procesų suformuotam kūrybos diskursui.
Tokiu požiūriu į fotografijos naudojimą kūrybai vadovaujamasi ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto studijų programoje „Naujųjų medijų menas“. Tačiau studijų metu, dar tik formuodami savo asmeninį požiūrį į kūrybą, jaunieji menininkai rizikuoja patekti į vertinimo kriterijų reliatyvumo spąstus.
Jei vėlesnę jų kūrybinę veiklą neretai apibrėžia meno institucijos ir rinka, tai aukštojoje mokykloje studentai dažniau skatinami laisvai eksperimentuoti, klausti ir ieškoti atsakymų savarankiškai. Todėl ir jauniesiems autoriams, ir jų dėstytojams šiandien neretai tenka spręsti prieš keletą dešimtmečių iškeltus teorinius ir praktinius kūrinio vertės klausimus. Ar būtinas technologiniu požiūriu tobulas atlikimas?
Kaip išmatuoti kūrinio aktualumą šiandienos kultūriniame lauke? Ar šiandien dar įmanoma kalbėti apie kūrinio originalumą ir kokiame kontekste? Kaip vertinti studentų darbus, tęsiančius ankstesnių dešimtmečių Lietuvos fotografijos tradicijas? Į šiuos klausimus mėgino atsakyti Tomas Pabedinskas, komentuodamas VDU Menų fakulteto Naujųjų medijų meno studijų programos studentų diplominius fotografijos darbus.
Į klausimą: „Ar ateityje klasikinę fotografiją išstums šiuolaikinės fotografijos kryptys?“, Tomas Pabedinskas atsakė: „Nors fotografija ar kiti menai sparčiai kinta, tačiau tai nereiškia, kad prieš tai buvusios kryptys yra išstumiamos, tampa mažiau vertingos ir yra pamirštamos. Žinoma, fotografija keisis, bet to nereikėtų suprasti, kaip nuolatinio ankstesnių pasiekimų neigimo. Būtų blogiau, jei kūryboje naujovių nebūtų.“
Ketvirtadienio popietinėje seminaro sesijoje svečias iš Didžiosios Britanijos, Kenterberio Kristaus bažnyčios universiteto fotografijos dėstytojas Andrew Bruce teigia, jog per visą istoriją žmonės žvelgė į gamtą ieškodami prasmės pasaulyje. Gyvūnai, ko gero, mūsų žvilgsniui yra ir labai įprasti, ir kartu vieni paslaptingiausių subjektų. Andrew Bruce stengėsi aptarti mūsų troškimą turėti, liesti ir žiūrėti tiek į fotografijos, tiek į gyvūnų bendrumus ir takoskyras, remdamasis savo fotografija, mėgėjiškais kadrais ir kitų darbais. Andrew fotografijos atskleidžia gyvūnus tiek per juos natūraliai supantį pasaulį, tiek per alegoriją. Jis dalyvavo grupinėse parodose Europoje, taip pat surengė individualias parodas Londone ir Geteburge.
Šiuo metu jo darbus galima pamatyti Jungtinėje Karalystėje keliaujančioje parodoje „Vizualizuojant gyvūną“. Jis nuolat veda seminarus ir pokalbius kituose universitetuose ir institucijose. Šiemet tarptautinėje vasaros fotografijos mokykloje Latvijoje Andrew Bruce bendradarbiavo su fotografe Anna Fox organizuojant meistriškumo klasę „Žmogiškoji prigimtis“.
Didelio atgarsio susilaukė Andrew Bruce pradėtas fotografinis judėjimas „Roadkill“ (lietuviškai galėtų būti „Keliažudystė“) apie keliuose nuo transporto priemonių žuvusius gyvūnus. Į tai žmonės stengiasi nežiūrėti. Andrew Bruce primena J. L. Borgeso citatą: „Išskyrus žmogų, visi gamtos tvariniai yra nemirtingi, nes jie nežino, kas yra mirtis; dieviška, bet sunku žinoti, kad esi mirtingas.“ Deja, kol kas žmonija nėra pajėgi harmoningai gyventi su gamta.
Kasdienybės tyrinėjimas ir analizavimas vaidina svarbų vaidmenį Natashos Caruanos, dar vienos viešnios iš Jungtinės Karalystės, fotografinėje veikloje. Savo pranešime autorė papasakojo, kaip jos kūrybą suformavo šiandieninės technologijos ir informacija. Surengiant „netikrus pasimatymus“, jai pavyko asmeninio patyrimo meiles, išdavystės ir fantazijos patirtis paversti universaliais pasakojimais.
Veikdama ir virtualiame, ir realiame pasaulyje, Natasha Caruana keliauja per pilkųjų zonų įtrūkimus ir paslydimus tarp tiesos ir blogio. Praėjusiais metais Nicéphore Niépce muziejuje, Prancūzijoje, ji laimėjo „BMW Artist in Residence Award 2014“ apdovanojimą. Rezidentinis darbas buvo eksponuojamas 2015 m. individualiose parodose Arlyje (Les Rencontres d’Arles) ir Paryžiuje (Paris Photo).
Ji kuria remdamasi archyvais, internetu ir asmeniniais pasakojimais. Natashos Caruanos darbai plačiai žinomi tarptautiniu mastu, nemažai jų įtraukta į daugybę šiuolaikinės fotografijos katalogų. Žurnalo „Royal Photographic Society Journal“ ji įvardyta kaip išskirtinio dėmesio verta menininkė, taip pat Humble Arts fondo išrinkta viena iš aštuoniolikos moterų fotomenininkių, šiuo metu geriausiai dirbančių Jungtinėje Karalystėje.
Seminaro dienomis vyksta personalinės parodos, kuriose galima pamatyti Aleksandro Ostašenkovo (Šiauliai), Viktoro Borovskich (Rusija), Inaki Domingo (Ispanija), Dariaus Vaičekausko (Klaipėda), Marco Paltrinieri (Jungtinė Karalystė/Italija), Romualdo Požerskio (Kaunas), Andrew Bruce (Jungtinė Karalystė) ir Natashos Caruanos (Jungtinė Karalystė) darbus.
Tarptautinio fotomenininkų seminaro dalyviai turėjo malonią galimybę ugsėjo 8, 9, 10 d. viešbučio „Jūratė“, konferencijų salėje dalyvauti vakarinėse filmų apie fotografiją peržiūrose.
Nida, 2015 09 10
