„Tap water“ – tai aliuzija į takias erdves, kurios lyg lašantis vanduo iš čiaupo kinta nesuprastos iki galo. Įkvėpti prancūzų filosofo Gastono Bachelard'o knygos „Erdvės poetika“ idėjų apie tai, kad svajonė visuomet yra apgyvendinta ir kiekviena mūsų mintis turi savo erdvę, ieškoti istorijos patirčių menininkai iš Lietuvos ir užsienio nusprendė Rusų dramos teatro erdvėse.
Tai viena sudėtingesnių miesto vietų, kurioje nuo XIX amžiaus dirbo lenkų, rusų, prancūzų, lietuvių kilmės menininkai. Tad prisijaukinti daugialypę ir daugiakultūrę erdvę užtruko apie metus. „Tap water“ – tai pirmasis folklorinės geografijos tyrimo rezultatas. Norintys paklaidžioti teatro koridoriais, užkampiais ar pakvėpuoti repeticijų salių oru parodoje iš anksto susitarę su organizatoriais ar specialiose ekskursijose apsilankyti galės iki rugsėjo 17 dienos.
Pastato tyrimas, vėliau paverstas meniniu eksperimentu, buvo mielai priimtas bendruomenės, kuri atvėrė savo patalpų duris. Menininkai šniukštinėjo archyvus, rinko istorijas, jaukinosi koridorius ir teatro rūsius. Visa tai vėliau pritaikė kūrybinėms erdvės, interjero interpretacijoms.
„Aš pakviečiau menininkus iš Lietuvos ir užsienio interpretuoti šią erdvę kaip kalbinį kūną, interjerą, kuris turi ryšių su vyraujančiais teatro santykiais. Daugelis kūrinių yra susiję su čia esančiais daiktais, medžiagomis, su buvimu teatre“, – pasakojo parodos kuratorius Audrius Pocius.
Anot jo, paroda labiau primena pasivaikščiojimą, kurio metu vyksta ne tik furšetas pagal Rūtenės Merkliopaitės ir Jono Paleko sudarytą meniu, bet ir pokalbis. Tai viena iš Vilniaus patafizikos instituto plėtojamų veiklos krypčių – peripatetika, kuri išvertus iš graikų kalbos reiškia tiesos paieškas vaikštant. Tai atsispindi parodos koncepcijoje.
Dalyviai kviečiami einant pasiklausyti pasakojimų apie kadaise gyvenusias asmenybes, paragauti jų gertų gėrimų, pasižvalgyti, ką slepia vienos ar kitos durys, kuo kvepia repeticijų kambariai bei sužinoti, koks jausmas stovėti ne tik ant scenos, bet ir po ja.
Parodos metu teatras virsta savotiška žaidimų aikštele, kurios taisyklės veda lankytojus sekti užuominomis. Jungiant jas tarpusavyje keliaujama po parodą, kurioje yra ne tik į ką pažiūrėti, bet ir ką paragauti. Tai teatrinė ekskursija pojūčiais, sekant menininkų darbais nuo balkonų ložių iki žemiausių rūsių.
Spalvotas majonezas, kaukės, palydovai, degtinė su obuoliais ir ledu, kečupo padažai ant scenos, salotų stalai užkulisiuose, dar daugiau degtinės ir zefyrinis tortas žiūrovų salėje. Tamsa, prožektoriai, užuominų taškų ieškantys parodos lankytojai, tavo vardas, aidintis koridoriuose, ir dar keletas kitų, kuriuos atpažįsti. Lipi, leidies, užeini, nežinai – čia ar ne. Žvilgteri. Įžengi.
„Išgerkime už garsų režisierių Mečislovą Limanovskį, – kviečia mergina, maišydama kokteilius atokiame rūsio kambarėlyje. -Kiekviename aktoriuje jis įžvelgdavo tektoninių plokščių judėjimą“. Tai geologijos profesorius, kadaise dirbęs teatre. Tad ir kokteilis stiprus – tektoninis.
Sekdamas rodyklėmis atgal patenki į dar mažesnę erdvę, kurios sienų spaudimas leidžia numanyti – tai orkestro duobė. Čia stabtelti kviečia Žilvino Landsbergo darbas „Vėliau nei tu manai“, kuris pasak parodos kuratoriaus, labiau reiškia atmosferą nei prasmę. Tai mėginimas sugrąžinti žmones į vietą, kuri prarado savo funkciją sulig orkestro išsikraustymu. Toliau iš jos – laiptais aukštyn, prožektoriais nutviekstu keliu. Taip, tu jau scenoje. Kaip ir daugelis kitų. Klajojančių užuominose.
Smalsumo akinamas klaidžiojimas koridoriais pasivaikščiojimą paverčia menine akcija-spektakliu. Autorių eksponuojamos kilimo, repeticijų stalo, prožektorių šviesų interpretacijos erdvėse atgyja lankytojui vos tik priartėjus. Palaipsniui imi justi, kad pasivaikščiojimas, režisuotas pagal Valentino Klimašausko scenarijų, sudarytas iš dešimties aktų, perauga į ne visai surepetuotą spektaklį, kuriame iki tol tyrinėta Rusų dramos teatro erdvė pakeičia vaidmenį ir ima tirti tave. Tad kaip reaguosi?
Lyg pėdsakas avanscenoje šmėžuojantis šviesos spindulys prikausto dėmesį ilgesniam laikui ir klajojantį lankytoją teatre grąžina į žiūrovo poziciją. Tai Beatričės Mockevičiūtės kūrinys „In tact“.
„Jis prasidėjo nuo kaleidoskopo, kurį atradau. Tapo mįslė, kodėl man taip svarbu per jį žiūrėti. Supratau, kad labai svarbi yra šviesa. Ir ne ta, kuri įeina, bet ta, kuri pati save atkartoja per atspindį. Tada pradėjau ieškoti atspindžių ir taip atsirado „In tact“. Mes dabar matome, koks jis yra lankstus ir kiek netikėtų formų atsiranda, o pažiūrėjus kitu kampu sugriūna visa perspektyva.
Šią vietą pasirinkau, nes nesinorėjo labai sureikšminti darbo. Nenorėjau ir užsidaryti salėje. Šis teatras pilnas veidrodžių, daug langų, kur eitume – vis atspindžiai. Pagalvojau, kad tokį atspindį norėčiau įleisti ložėje. Ši vieta dažnai yra net dirbtinai pritemdoma, todėl norėjau atspindžio, kurio tarsi negalėtų suvaldyti net režisierius. Jis tiesiog pakimba ore“,- ieškojimais dalinosi autorė.
Parodą atidaręs teatro vadovas Jonas Vaitkus, prieš įsileisdamas svečius į namus, perskaitė pastatą personifikuojantį monologą. Iš makabriškos tonacijos lankytojai galėjo suprasti, kaip jaučiasi šimtametis pastatas – jis senas ir jau gan pavargęs. Bet vis dar atviras norintiems paklaidžioti jo koridoriais.
