Vilnius nuo seno yra dailininkų ir fotografų įkvėpimo šaltinis bei kūrybos objektas. Dabartinis miesto vaizdas sudarytas iš daugybės kultūrinių sluoksnių ir atmintyje užfiksuotų subjektyvių vizijų. Barokinės šviesos pervertas Jano Bułhako Vilnius, karo suniokotas Sofijos Urbanavičiūtės-Subačiuvienės Vilnius, sovietmečio stokos įelektrintas Algimanto Kunčiaus ir archyvinis Antano Sutkaus Vilnius, dviračio fotografuotas Gintauto Trimako Vilnius.
L.Parulskio projektas kviečia pažvelgti į Vilniaus vaizdus kaip į miesto savivokos žemėlapius. Tai miesto kaitos ne tik fizinėje, bet ir virtualioje erdvėje kronikos, kuriose dokumentika derinama su fikcija, istorijos rašymas – su praeities ištrynimu arba ateities projektavimu utopinio realizmo stiliumi.
L.Parulskio projektą galima pavadinti vizualiniu miesto metatyrimu. Ne fiksavimu ir analizavimu, bet būtent miesto savivokos, savivaizdžio (de)konstravimu. Tai miestas, egzistuojantis ne tik konkrečioje erdvėje ir laike, bet ir meno kūrinių semantiniame lauke. O taip pat sapnuose ir vizijose – juk Vilnius gimė Gedimino sapne, todėl transformacija ir metafora įrašyta miesto genetiniame kode.
Paradoksalus architektūros ir fotografijos santykis Liudo Parulskio darbuose aktualizuoja kūrybinės vaizduotės reikšmę. Architektūros studijas baigęs menininkas kuria pastatus-kentaurus, į barokinių statinių formą įmontuodamas daugiaaukščių fragmentus arba atvirkščiai – standartinę stambiaplokštę architektūrą padabindamas barokiniu dekoru.
Tokios konceptualios miesto dėlionės išryškina skirtingus laiko modalumus, architektūros ir ideologijos sąveiką. Tai fizinio ir virtualaus urbanistinio peizažo transformacijos, aktyvinančios žiūrėjimo ir mąstymo procesą.
„Nepadarytas Vilnius“ – taip autorius apibūdina savo darbus. Nepadarytas – nes jokio miesto niekada negalima „padaryti“ iki galo. Kol jis gyvas, vyksta nuolatinė kaita – miesto vizijos gali tapti ateities realybe, o dabartis – falsifikuoti praeitį. Todėl tai ne tik miesto, bet ir žvilgsnio (kuriančio ir griaunančio) analizė, mentaliteto kaitos atspindžiai.
Kokias reikšmes suteikiame svarbiems pastatams, kas atsitinka, kai jie išnyksta arba jų vietoje atsiranda kiti? Liudo Parulskio fotomontažai (ir jų negatyvai – kai pastatai ne įrašomi, o ištrinami) vizualizuoja ne tik Vilniaus architektūrines transformacijas, bet ir mūsų baimes, nerimą, lūkesčius, projektuojamus į aplinką.
Ypač stipriai architektūra ir vietos dvasia, vaizduotė ir realybė rezonuoja keičiant simbolinės reikšmės prisodrintus vaizdus – Katedros aikštę, Aušros vartus, Jonų varpinę. Viename atvaizde susitinka du montuotojai, kiekvienas savaip transformuojantis realybę – laikas ir autorius.
Katedros aikštė L. Parulskio montaže atrodo keistai ne tik dėl to, kad nėra varpinės. Bet ir dėl to, kad laikas negailestingai nušlavė senas plyteles ir betonines klombas, it viesulas išrovė medžius Gedimino pilies kalne. O Valdovų rūmų dar nė užuominos nematyti.
Pridedant ir ištrinant pastatus laikas tame pačiame atvaizde sukiojamas pirmyn ir atgal. Žiūrovas niekada negali būti tikras, ar lankosi praeities, ar ateities, ar vaizduotės mieste.
L.Parulskio urbanistinės fototransformacijos skatina kitaip pasižiūrėti į miestą ir jo ateities scenarijus – siektinus ir vengtinus. Jos kviečia apmąstyti Vilniaus istoriją, architektūrą ir simbolius, sakralines ir kasdienes gyvenamąsias erdves.
Kartu eksponuojama 3D vaizdų serija suaktyvina patį žiūrėjimo procesą ir dar labiau trina realybės ir virtualybės ribas. Ši paroda aktualizuoja mūsų atmintyje kuriamą vaizduotės Vilnių, ieškodama dialogo ne tik su architektūra, bet ir su fotografinėmis bei meninėmis jos interpretacijomis.
L.Parulskio paroda „Barokas ir betonas“ Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki rugsėjo 19 d.
