Po kurio laiko vienas į feisbuko draugus įsiprašęs indas fotografei užsiminė, kad viename Indijos dienraštyje apie ją perskaitė straipsnį. Tame straipsnyje buvo pristatomas naujausias A.Gintalaitės fotografijos projektas „Grožio likučiai“.
Kiek vėliau Agnė gavo žinutę, kad apie šį projektą rašo ir Taivano žiniasklaida. Pasiraususi internete fotografė rado tekstų apie „Grožio likučius“ olandų, portugalų, korėjiečių, japonų, dar keliomis kalbomis.
Be to, A.Gintalaitė gauna išties nemažai laiškų, kuriuose klausiama, kokiu būdu būtų galima įsigyti jos darbų. Kūrėją tai ir džiugina, ir kiek glumina. „Kol kas apskritai iki galo nesuprantu, kas čia atsitiko ir kas čia vyksta“, – sakė ji.
Gali būti, kad prie projekto populiarumo prisidėjo ir faktas, kad A.Gintalaitės fotografijų seriją „Grožio likučiai“ pristatė ir viena garsiausių pramogų, meno ir įdomybių svetainių „Bored Panda“. Per septynias dienas lietuvės nuotraukos sulaukė 15 tūkst. peržiūrų.
Kita vertus, pati nuotraukų serija įdomi tiek idėjiškai, tiek estetiškai. A.Gintalaitei pavyko kai kuriems vilniečiams bjaurių sovietinių garažų durų nuotraukas paversti įspūdingomis foto drobėmis, kurių spalvų žaismas ne tik traukia akį, bet ir skatina medituoti.
„Negalėjau sustoti. Tos durys – puikus objektas meditacijai. Šimtai durų ir nė vienos nesikartoja“, – kalbėjo Agnė, šio pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje sostinės Prūsų gatvėje fotografavusi margas išlikusių sovietinių garažų duris.
A.Gintalaitė jau senokai domisi vėlyvojo socializmo fenomenu – savitais garažų miestais, liudijančiais anų laikų absurdą, kai žmonės, palikę automobilius garažuose, troleibusais grįždavo namo.
„Tuomet ir automobilis nebuvo vien transporto priemonė. Tai buvo labiau mechaninis gyvūnas, kuriuo reikėdavo rūpintis – plauti, valyti kaip kokį dramblį. Kai kas tuomet net mašinos neturėdavo, o garaže ką nors meistraudavo ar pardavinėdavo iš užsienio pargabentus džinsus“, – prisiminė A.Gintalaitė.
Pasak jos, šiais visuotinio vartojimo laikais pasikeitė ir tų garažų samprata. Dabar visi norime turėti nekilnojamojo turto, tad garažo pavidalu kažkur užmiestyje jo turi ir neturtingieji.
„Įdomiausia, kad ten vyksta tikras gyvenimas. Štai prie vieno garažo ne sykį esu mačiusi du senukus, žaidžiančius šachmatais. Esu juos ir nufotografavusi“, – kalbėjo A.Gintalaitė.
Prūsų gatvėje išlikusį kelių šimtų garažų miestelį Agnė aptiko vykdama į Vilniaus pakraštyje ne taip seniai įsikūrusią baldų parduotuvę IKEA. „Maniau, kad dabarties Lietuvoje šis sovietinio gyvenimo būdo reliktas jau išnykęs. Bet atsidūrusi priešais 500 garažų duris pajutau, kad šis sovietinės praeities likutis mane kvieste kviečia užfiksuoti pasaulį, kuriame nebuvo baldų parduotuvės IKEA, beatodairiško vartojimo ir kuriame stovėję automobiliai jau seniai sugedę. Aš priėmiau iššūkį. Taip atsirado sovietinių garažų durų nuotraukų serija“, – pasakojo A.Gintalaitė.
Dokumentuodama objektus, kurie pamažu nyksta iš mūsų visuomenės, menininkė siekė perteikti ne tik garažų durų estetiškumą, bet ir žmogišką svarbą.
„Savo kamera aš pabandžiau užfiksuoti spalvų ir tekstūrų žaismą. Bet darydama tai supratau, kad dokumentuoju ir žmogiškąjį garažų savininkų orumą. Tie pagyvenę, neturtingi žmonės, kurie prilipdami prie savo nuosavybės tarsi išlieka miesto dalyje, į kurią veržiasi verslas.
Prireiks laiko, kol korporacijos atsikratys šių ekstravagantiško individualizmo salų. Tą nuosavybę verslininkams ne taip ir lengva įsigyti. Kol tos salos egzistuoja, liks ir slėpiningi grožio likučiai“, – įsitikinusi A.Gintalaitė, nufotografavusi apie porą šimtų garažų durų ir iš jų sudėliojusi įspūdingas mozaikas.
