Marijos paveikslai – stebuklingai atjaunėję

Restauruotų Dievo Motinos paveikslų paroda „Sveika, Mergele!“ – vienas įdomiausių Žolinės (Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmių) akcentų sostinėje. Ji surengta Bažnytinio paveldo muziejuje.

Ramybe ir vėsa dvelkiančiuose Šv.arkangelo Mykolo bažnyčios rūsiuose galima pamatyti beveik tris dešimtis paveikslų iš įvairiausių Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Visi jie buvo restauruoti jau XXI a. – per pastaruosius penkiolika metų.

„Tai nėra žinomiausi, stebuklais pagarsėję Švč.Mergelės Marijos atvaizdai, tačiau po restauracijos ne vieno jų savitumas ar meninė vertė nustebino net gerai Lietuvos religinio meno paveldą žinančius meno istorikus“, -- sakė parodos kuratorė, žinoma tapytoja ir šio muziejaus direktorė S.Maslauskaitė-Mažylienė.

Vienas didžiausių parodos atradimų – vis dar neveikiančios Vilniaus Šv.Jurgio bažnyčios „Nekaltojo Prasidėjimo Marijos“ paveikslas. Tai turbūt didžiausias kūrinys visoje parodoje, tačiau publikai beveik nežinomas. Jis kabėjo bažnyčios šoniniame altoriuje.

Per restauraciją buvo surastas jo autoriaus parašas. Signatūra atskleidė, kad paveikslas buvo nutapytas Miunchene 1909 metais.

Meno istorikės Rūtos Janonienės manymu dailininko inicialai „R.F.“ leidžia spėti, kad paveikslo autorius – garsus šio Vokietijos miesto religinių paveikslų tapytojas Rudolfas Frische (1859-1923).

Prieš restauraciją Marijos veidas buvo labai smarkiai suskeldėjęs, tarsi kokios ligos paženklintas. Ištyrinėjus paveikslą buvo rasti ir keli užtapymų sluoksniai. Pakitusi Dievo Motinos apsiausto forma, panašu, kad ir peizaže būta kažkokių architektūrinių detalių.

Prie kūrinio dirbusi Vilniaus arkivyskupijos restauratorė Alma Valeikienė sakė, jos uždavinys buvo konservuoti, o ne restauruoti paveikslą. Todėl ji nesistengė atidengti paties seniausio tapybos sluoksnio, tik sutvarkė tai, kas buvo sunykę.

Jei tyrinėtojai nuspręs, kad verta paieškoti užtapytų detalių, šis paveikslas ateityje gali vėl pasikeisti.

Parodoje eksponuojami ne tik patys paveikslai, bet ir nuotraukos, kuriose užfiksuota, kaip tie kūriniai atrodė, kai atsidūrė restauratorių dirbtuvėse. Nemažai jų buvo smarkiai sunykę, apipelėję, papuvę ir sudriskę.

Tačiau dažnai būtent tai, kad jie buvo užmiršti, užkišti kur nors už altoriaus, sukrauti sandėliuko ar palėpės kampe, ir išgelbėjo daugelį įdomių darbų nuo sunaikinimo.

Mat seni paveikslai ilgą laiką buvo laikomi tiesiog nusidėvėjusiais, savo laiką atitarnavusiais bažnytinių apeigų atributais. Jų nevertino ir be gailesčio keitė naujais, aktualesniais.

Tik stebuklingi paveikslai buvo restauruojami, nes užsakyti naują kūrinį visais laikais buvo gerokai pigiau nei sutvarkyti seną.

Net ir šiandien vieno paveikslo restauravimas kainuoja nuo 600 iki 6000 eurų. O jei prastai saugomo kūrinio gabalą jau išgraužė žiurkės, tai jam sutvarkyti gali prireikti ir dešimties ar dar daugiau tūkstančių.

Tvarkydami senus paveikslus dailininkai kunigų prašymu ar savo iniciatyva stengdavosi juos šiek tiek suaktualinti. Įvairių amžių užtapymai atskleidžia, kaip kito moters grožio idealas ar požiūris į nuogą kūną.

XVI amžiuje Marijos, krūtimi maitinančios kūdikį, paveikslas nekeldavo pasipiktinimo, o vėliau nuogos vietos buvo pridengiamos aptaisais arba tiesiog užtapomos. Dažnai menininkai palieknindavo senųjų amžių madonas, sutaurindavo jų veido bruožus.

„Iki XX a. pabaigos tas bažnytinis restauravimas, visi tie užtapymai ir pakeitimai buvo vertinami labai neigiamai. Dabar vyrauja kitoks požiūris, nes istorikams visa tai suteikia informacijos apie mentaliteto, pamaldumo pokyčius. Akivaizdu, kad XIX a. žmogus nebenorėjo matyti tokios Marijos, kuri buvo graži jo protėviams, gyvenusiems XVII amžiuje“, – sakė parodos kuratorė.

Kad švento paveikslo atnaujinimas kainuotų mažiau, labai dažnai buvo nuvalomi ar atnaujinami tik Marijos bei kūdikio veidai.

Parodoje galima pamatyti kūrinį, kuris kažkada buvo sutvarkytas itin keistu būdu. Iš senos drobės iškirptos tik tos paveikslo dalys, kurios matyti pro aptaisus, ir priklijuotos ant naujos švarios drobės.

Kai kuriuos Dievo Motinos paveikslus galima pamatyti tik šioje parodoje. Sugrįžę į savo bažnyčias jie bus vėl paslėpti po aptaisais. Mat aptaisas kaip ir votai – pamaldumo ženklai, kuriuos tikintieji sieja su konkrečiu paveikslu.

Restauratoriaus Juozapo Blažiūno teigimu, būtent aptaisai daugeliui religinių paveikslų suteikė papildomą vertę. Ne tik meninę, bet ir finansinę.

Tais laikais, kai paveikslai buvo tapomi tempera ant medžio lentų, ne tik menininko darbas, bet ir pačios jų medžiagos buvo gana brangios. Didikas, užsakydamas bažnyčiai tokį meno kūrinį, paaukodavo tikrai nemažą sumą.

Tačiau pradėjus tapyti aliejiniais dažais ant drobės paveikslo medžiagos gerokai atpigo. O prabangiais aptaisais uždengti tapybos kūriniai prarado ir didelę dalį meninės vertės.

„Atsitiko vienas įdomus dalykas, kuris būdingas tik Lenkijai, Lietuvai ir kitiems Europos pakraščiams. Pradėjus paveikslus dengti aptaisais jiems buvo sugrąžinta materialinė vertė, finansinis svoris. Jie vėl tapo investicija, o juos dovanojusi giminė atgavo solidžių mecenatų statusą“, – pasakojo restauratorius.

Iki šių dienų tų prabangių senųjų aptaisų yra išlikę gana mažai. Mat visais laikais bažnyčia turėjo teisę votus ir aptaisus nuimti nuo paveikslo, juos perlydyti ir brangiuosius metalus panaudoti bažnyčios reikmėms.

Už taip gautas lėšas yra pastatyta ar atnaujinta daugybė bažnyčių. Jei kokioje nedidelėje koplytėlėje kabėdavo garbinamas paveikslas, tai žmonės aukojo votus, o didikai – auksą ir sidabrą, aptaisus.

„Tuos aptaisus ar votus bažnyčia galėdavo paaukoti ir krašto reikmėms. Per 1794 metų Kosciuškos sukilimą žinoma labai daug atvejų, kai bažnyčios visą savo auksą ir sidabrą atiduodavo sukilėliams“, – priminė J.Blažiūnas.

Pasak jo, restauratoriams šiandien dažnai kyla klausimas, ar atkūrę brangiųjų metalų spindesį jie neatkreips į juos vagišių dėmesio. Juk prabangūs aptaisai visuomet buvo vagių taikinys.

„Dabar yra tokios dangos, kurios labai ilgai išlaiko metalų blizgesį. Tačiau kaip rodo ir Šiluvos Marijos karūnų vagystė, tas blizgesys ypač vilioja plėšikus. Jiems rūpi tik metalas – sidabras, auksas, o ne paties meno kūrinio vertė“, – konstatavo restauratorius.

Po parodos, kuri veiks iki rugsėjo vidurio, dauguma kūrinių sugrįš į savo bažnyčias. Tačiau Bažnytinio paveldo muziejuje pasiliks paveikslas, kuris 2008 metais buvo pavogtas iš Rykantų Šv.Trejybės bažnyčios.

Policija jį surado per savaitę. Nors kūrinys buvo vogtas tik dėl aptaiso, pats paveikslas irgi labai įdomus. Marija jame vaizduojama kaip karalienė su perlų auskarais. Tai labai retas atvejis.

Parodoje „Sveika, Mergele!“ prie kiekvieno paveikslo galima rasti pažintinį tekstą, kuriame trumpai papasakojama jo istorija ir siužetas.

„Apreiškimas švč. Mergelei Marijai“ – tai XVIII amžiaus kūrinys iš netoli Vilniaus esančio Dūkštų miestelio Šv.Onos bažnyčios.

Jo atsiradimo legenda byloja, kad šis nedidelis Dievo Motinos paveikslas kadaise priklausė poetui Adomui Mickevičiui.

Nežinoma ponia jį nupirko iš varžytinių Paryžiuje, o poetas Antanas Edvardas Odinecas, kartu su tos geradarės 200 rublių auka, dovanojo naujai Dūkštų bažnyčiai.

Paveikslą ir jo įsigijimo istoriją prisimena grafas Konstantinas Tiškevičius savo knygoje „Vilija ir jos krantai“.

Kadaise paveikslas kabojo šoniniame altoriuje kairėje bažnyčios pusėje, dabar – ant kairiojo pilioriaus. Jį žmonės žino ir iki šiol garbina.

Dūkštų paveikslas priklauso tai tradicijai, kurioje akcentuojama Apreiškimo paslaptis. Nematome jokio angelo, bet Marija tarsi į kažką įsiklauso, skaito šv.Raštą, suvokia, pajunta.

Tai atliepė tuo metu populiarų asmeninio pamaldumo siekimą. Žmonėms įspūdį darė ne tik didžiuliai paveikslai su angelais, bet ir kamerinis maldoje susikaupusios jaunos Marijos atvaizdas.