Viename 40 metų senumo LRT archyvuose saugomo vaizdo įrašo kadrų L.Truikys rengiasi vienam svarbiausių Giuseppe Verdi operos „Aida“ pastatymui Operos ir baleto teatre. Pasak artimo jo bičiulio ir kūrybos tyrinėtojo E.Gedgaudo, scenografijos kūrimas šiai operai kaip ir vėlesnėms „Don Karlui“ bei „Traviatai“ buvo labai sudėtingas. Jis buvo atitrūkęs nuo socrealizmo, kuris sovietinėje Lietuvoje buvo privalomas.
1948 metais L.Truikys pusmetį dirbo Operos ir baleto teatro vyriausiuoju dailininku, vėliau nuo šių pareigų buvo nušalintas, atimtos Dailininkų sąjungos nario teisės. Prasidėjo sunkus dešimtmetis, kai dailininkas buvo visapusiškai ignoruojamas. Jis tapė freskas Kauno bažnyčiose ir užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios nemalonę. Tuo metu jis teikė pirmenybę meno kūrinio dekoratyvumui, plastinei įtaigai, ieškojo simbolinės raiškos.
„L.Truikys buvo ryškios teatrinės prigimties, labai muzikalus. Pradėjęs dramos teatre, neilgai trukus tapo operos scenografu ir ten suformavo tokią savo raišką, tokį suartėjimą su muzika, kokio veltui ieškotum tarp jo amžininkų ne tik Europoje, bet ir už jos ribų“, – teigė muzikologas E.Gedgaudas.
Pasak muzikologo, prieš kelerius metus buvo sugalvota išleisti L.Truikio darbų katalogą, tačiau po ilgo darbo iš katalogo jis virto albumu, išsamiai pristatančiu scenografo kūrybą. Albumą kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.
1959 metais po dešimtmečio ignoravimo L.Truikys vėl buvo pakviestas kurti scenografiją Operos ir baleto teatre. Albume galima rasti L.Truikio scenografijų eskizus, sukurtus tiek dramos teatro, tiek operos scenose. E.Gedgaudas pasakojo, kad kurdamas L.Truikys buvo labai reiklus.
„Jis pirmiausia patirdavo viziją, kurios laukdavo. Po to ilgai tobulindavo, kai reikėdavo scenoje realizuoti, jam neįtikdavo teatro darbuotojai, jis atsivesdavo savus, kurie darydavo tai, ką reikia. Visas miestas kalbėdavo, kad jis rengia naują spektaklį“, – pasakojo E.Gedgaudas.
Plačiau apie L.Truikį čia
