Projektu „Fotofobija“ į fotografiją siekiama pažvelgti iš baimės perspektyvos analizuojant jos įtaką fotografijos procesams. Fotofobija nusako šviesos baimę ir dažniausiai vartojama kaip medicinos terminas, tačiau remiantis atliktu tyrimu, fotografams ir fotografijos tyrimais bei sklaida užsiimantiems žmonėms ji asocijuojasi su fotografijos baime plačiąja prasme vaizdinės kalbos apimtame pasaulyje.
Galima kalbėti apie baimę fotografuoti, baimę suklysti analoginės fotografijos procesuose, baimę „įleisti“ per daug ar per mažai šviesos, autoriaus baimę nesulaukti palankaus savo kūrybos įvertinimo, baimę kuruoti, baimę rašyti apie fotografiją, baimę jos nesuprasti, baimę būti fotografuojamam, baimę fotografijoje atrodyti „ne savimi“ ir taip be galo. Šis sąrašas – nėra baigtinis, jis gali apimti visus su fotografija susijusius laukus, būsenas ir veikėjus.
Parodoje „Menamieji atvaizdai“ autoriai analizuoja realaus, tikrojo atvaizdo nebuvimą. Fotografuodamas veidrodine kamera, dėl jos techninių ypatybių fotografas vaizdo ieškiklyje niekada nemato pačios akimirkos, kai užfiksuojamas atvaizdas. Kad šviesa patektų ant šviesai jautrios medžiagos, veidrodis, per kurį fotografas mato tikrovės atspindį (jau savaime menamą atvaizdą), turi būti patrauktas.
Fotografavimo momentu fotografas vaizdo ieškiklyje mato tamsą. Galima sakyti, kad ta tamsi akimirka nubrėžia aiškią ribą tarp fotografo įsivaizduojamos ir realios tikrovės. Ji tampa momentiniu užtemimu, kuris palieka fotografuojančiajam tik aklinai juodą ekraną, į kurį jis tegali projektuoti savo sapną.
Šis fenomenas būdingas tik veidrodinėms, vienalęšėms sistemoms. Pavyzdžiui, fotografuodamas dumpline formatine kamera, fotografavimo akimirką fotografas stebi autonomiškai, o ne per aparatą. Įsigalint beveidrodinėms skaitmeninėms fotografavimo sistemoms (tarkime, mobiliems telefonams), minėta riba tarp vaizduotės ir tikrovės dingsta dar labiau, ir fotografuojantieji masiškai sapnuoja plačiai atmerktomis akimis.
Be to, didelė dalis skaitmeninių atvaizdų niekada net netampa realiais, fiziškai egzistuojančiais atspaudais, tik trumpam pasirodydami fiksuojančių įrenginių ekranuose ir nugrimzdami į užmarštį, kur jų jau laukia milijonai kitų menamų atvaizdų, įkalintų įvairiose laikmenose.
Veidrodinės kameros savininkas fotografuodamas niekada nesusiduria su tikrove „tokia, kokia ji yra“. Net ir prieš vaizdo užfiksavimo akimirką vaizdo ieškiklyje matomas tikrovės atspindys toli gražu nėra tapatus pačiai tikrovei. Veidrodžio kuriama iliuzija, jog prieš jį esantys objektai tuo pat metu yra ir „gilioje“ erdvėje už jo paviršiaus tėra optinė apgaulė. Veidrodis tik atspindi įvairių paviršių išsklaidytą šviesą, o žmogaus smegenys paverčia kito optinio prietaiso – akių – užfiksuotą veidrodinį atspindį sau suvokiamu „trimačiu“ vaizdu.
Štai kur paradoksas: iš esmės mūsų akys pačios yra pasaulio veidrodis. Viskas, ką matome, tampa trimačiais objektais tik todėl, kad mūsų akių vyzdžiuose atsispindintį pasaulio vaizdą mūsų sąmonė interpretuoja kaip tikrovę, esančią „ten“, mūsų išorėje, kurioje galime judėti erdvėje, matyti ir lytėti. Bet tai yra tik regimasis percepcinis pasaulis – nesvarbu, ar matome jį per veidrodinės kameros vaizdo ieškiklį, ar per raiškų fotografuojančio išmanaus telefono ekraną, ar tiesiog savo akimis, jis visuomet yra tik menamas atvaizdas.
Pasak filosofo George’o Berkeley’io, savo sąmonės galia mes visgi patys sau paverčiame šiuos menamus daiktų atvaizdus „tikrais“ daiktais, daiktais savaime. Jei atimtume iš daiktų visas jų savybes, kurias patiriame savo veidrodine rega, iš jų neliktų nieko. Taigi, mums nėra vietos anapus veidrodinės menamų atvaizdų širmos. Ji apsaugo mus nuo to, ko savo jusliniame ribotume negalime pilnai patirti – pačios tikrovės jos begalybėje.
Panašiai graikų mite Persėjas sugebėjo nugalėti gorgonę Medūzą, į kurią kiekvienas pažvelgęs virsdavo akmeniu, tik naudodamas savo skydą kaip veidrodį ir į pabaisą žvelgdamas per jį. Kai veidrodinėje kameroje pakyla pasaulį atspindintis veidrodis, skydas dingsta, šviesai jautri medžiaga atsiduria akistatoje su pasauliu visame jo gražume ir baisume; iš jos lieka tik suakmenėjusi fotografija.
Juozapas Kalnius parodoje eksponuoja tuščių veidrodinių kamerų vaizdo ieškiklių nuotraukas, kitose – fotografuota ta tamsi akimirka, kai veidrodis pakeltas. Menamųjų atvaizdų (pažodžiui verčiant iš anglų kalbos – „virtualių vaizdų“) fenomenas įkvėpė autorių dar vienam naujam kūriniui – tuščiai drobei, ant kurios pritvirtinta fotoaparato atminties kortelė, kurioje – aštuoni gigabaitai fotografijų, kurios niekada nebus atspausdintos. Tai reiškia, kad jos niekada nevirs „tikraisiais atvaizdais“.
Agnė Jonkutė fiksuoja sąmoningai žmogaus keičiamą natūralią šviesą. „Į langus žiūriu keliaudama po muziejus, galerijas, kur šviesa uždengiama, skaidoma, kitaip sakant – nugesinama. Uždengtos vietos, keičiantis apšvietimui, tampa „gyvais“, anonimiškais arba viešais kūriniais, tai juos ir stebiu“, teigia autorė.
Pasak projekto sumanytojo Juozapo Kalniaus, parodoje nagrinėjama neregimoji fotografijos pusė, jos prigimties paslaptis, bandoma išsiaiškinti, kas padaro fotografiją fotografija ne tik technine, bet ir kultūrine prasme. Kita paroda apie baimės geometriją bus pristatyta Nidos fotografijos seminaro metu rugsėjį.
Paroda „Menamieji atvaizdai“ veiks iki rugpjūčio 17 d. Spalio 2 d. bus atidaryta paroda „Baimės geometrija“, o gruodžio 18 d. – „Nereikalingos fotografijos“.
