M.Vosyliūtę esu įsidėmėjusi iš sarkastiškų tekstų prie piešinių ir tapybos darbų. Būtinai turiu nors kelis pacituoti, kad suvoktumėte filmo stilistiką. Herojė, mokslininkė humanitarė, filmo dalyje „Vienas lauke karys“ charakterizuojama taip: „...mokslas ir valia buvo jos padėjėjai. Buvo valinga ir valgi. Tuštybė ir prabanga buvo jai svetimi žodžiai. Buvo jautri vulgarybėms ir jas niekino. Frotiniams rankšluosčiams buvo giliai abejinga. Nežaidė jokių psichologinių žaidimų net priversta (…) Jos nedomino horoskopininkai. Nei Taro kortų dievai. Jai nepatiko rožės ir ne jomis ji pasiklojo gyvenimo kelią“.
Istorija – apie mokslui atsidavusią Humanitarę, auklėtą sovietinių laikų skurdo ir iliuzijų, kuri sąžiningą mokslininkės gyvenimą baigė negailestingos konkurencijos ir blizgučių pasaulyje.
Kiekvienas bandymas perpasakoti kūrinį yra supaprastinimas, todėl primygtinai rekomenduoju pažiūrėti originalų filmą. Į klausimus atsako filmo autorė M.Vosyliūtė.
- Jeigu dailininkę M.Vosyliūtę Dievas paleistų tvarkyti pasaulio, jame neliktų sentimentalių moterėlių, nenuginčijamos dailininkų dinastijų nuomonės, beraščių. Liktų gryna ironija ir autoironija. Iš kur ji atsirado? Ar patiriate dėl to nesupratimo, netoleravimo ir ironijos savo pačios atžvilgiu?
– Gyvenu tarp stebuklingų išsilavinusių žmonių, kurie gerbia visokias raiškas arba bent jau nedrasko akių. Aš dėkinga tiems, kurie taria protingą žodį, tačiau tikiuosi, kad nesu priklausoma nuo pagyrų ar kritikos.
Tikrai neliktų kultūros vadybos, tiksliau, jų krepšelius gautų talentingi menininkai, kurie „susivadybino“ patys. Ir tik jie dėstytų šią discipliną.
Man neprivalo patikti viskas, kas yra Lietuvos kultūroje, lygiai taip pat mano darbai neprivalo patenkinti įvairių vilčių. Tačiau kol kas svarbiausia, kad kūriniai būtų pamatyti, nes tik po to jie gali būti įvertinti arba pamiršti. Visa tai, ką kuriu ne teatre (kuris turi griežtas datas ir labiau technines ribas, o ne technines laisves), sutveriu lėtai, kada noriu, savo sugalvotomis temomis ir be deadline‘ų, dėl to darbai išmylėti ir iš jų sklinda gera energija. Rimtai. (Kvatoja.)
- Jūsų piešiniai, tapybos darbai ir filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ būtų atsitiktinių piešinių ir tapybos dėlionė, jeigu ne tekstas, suteikiantis gyvenimo detalei labai aštrų prieskonį. Kada supratote, jog tekstas būtinas?
– Šiame filme vaizdas yra susituokęs su piešinių, jokių skyrybų būti negali. Filmas iš tų kelių šimtų piešinių, koliažų, nuotraukų, tapinių buvo sugalvotas kaip nuosekliai papasakojama vieno žmogaus istorija. Taip, aš stengiausi, kad tekstas būtų ironiškas, graudus, poetiškas. Pilnas sąmoningo – pabrėžiu raudonu tušinuku – žodžių žaismo.
- Nelabai apie menus nusimanantis žiūrovas jūsų piešinius ir akvareles galėtų palaikyti vaiko teplione. Ar jūsų piešimo maniera – sąmoningai primityvistinė? Ar ji užkliūva kolegoms ir ar esate dėl jos kritikuojama?
– Negaliu atsakyti, klausimas adresuotas ne man. Bet, tarkim, 2014-aisiais parodytos trejus metus akvarele kurtos „Lietuvos dailės istorijos paveikslėliuose“, kurioje apmąsčiau kultūrinį paveldą, surežisavau savąją istoriją panaudodama mėgstamus kūrinius ar jų dalis, meno kūrinių citatos, personažai, istorijos ir kiti artefaktai yra atpažįstami. Be to, jie nulieti akvarele – gana kaprizinga technika.Tad gali būti, kad piešti aš moku.
- Jūsų tekstai labai juokingi, nes pirštu rodo, kad sąmoningai negerbiate jokių visuotinai gerbtinų nuostatų. Kas atsiranda pirmiau – tekstinė idėja ar piešinys?
– Neapsigaukite skaitydama mano tekstus. Jie gilūs kaip akių šuliniai, tik aprengti nespalvotomis suknelėmis, kad nebūtų nuobodūs. Toks mano literatūrinis braižas.
Šmaikštumas – tai tik lietpaltis, nukratantis abejotinus skaitytojus.
Galbūt tai tam tikra sinestezijos išraiška, nes man skaičiai bei raidės turi spalvas.
Aš esu didžiausia jūsų pažįstama intravertė, mažesnė už aguonos grūdelį ir sąžiningiausia mokesčių mokėtoja, visada visus gerbiau ir bijojau. Bet dabar jau gerbiu tik pusę.
- Filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ yra apie beprasmybę, kuriai reikia didelių pastangų. Išsilavinimas, pažiūros, siekiai šioje visuomenėje niekam nereikalingi, o pastangos reikalauja titaniškų jėgų ir yra tragiškos. Bet žiūrėdamas iš juoko gali nukristi nuo kėdės. Kaip konstruojate visumą – nuo idėjos iki rezultato?
– Filmas yra apie neįmanomumą, nes Jėzus filmo gale neatėjo ir visų sprendimų nepriėmė.
Filmas yra duoklė Lietuvos mokslininkams, kurie sovietmečiu plėtojo savo sritis, sukūrė naujas specialybes, rinko medžiagą savo šalyje, analizavo, leido knygas, rašė tekstus ir teberašo tiek čia, tiek užsienyje. Pažįstu per daug pirmūnų ar beveik šventų žmonių, kuriems gyvenimas rodė špygas, o jie nepyko.
Ir dar lietuviškos menotyros pavyzdžiu atsakysiu žymios moters citata, nes taip kiečiau – taigi, pasak dr. Rasos Baločkaitės, „po šio filmo kilimėliai su briedžiais ir lelijomis jums niekada nebeatrodys nekalti ar nuobodūs“.
- Koks jūsų gyvenimo tikslas?
– Kad frazę „talentas yra drąsa“ pakeistų „jūsų darbai bus išleisti knygos pavidalu“.
Kad būtų jėgų nuveikti tai, kas nepasakyta.
Tapyti ne tik sekmadienį su baltomis pirštinėmis, bet tada, kai noriu.
Labai norėčiau iliustruoti kai kurių autorių knygas, tačiau tai nepavyksta.
- Kodėl baigėte bakalaurą, magistrantūrą, aspirantūrą ir dar velniai žino ką Vilniaus dailės akademijoje ir neišsiruošėte studijų į užsienį? Dėl to, kad nerastumėte kitur tiek juokingų dalykų?
– „Nes taip nulėmė išgalvoti dievai ir demonai“, – frazė iš mano filmo.
Nes negaliu gyventi be lietuvių kalbos.
Nes „Po nežabotų vilčių meto, kaip paprastai, atėjo beribė neviltis.“ (Borchesas)
