Kaip akcentavo parodos „(Ne)riba“ kuratorius Linas Liandzbergis, buvo svarbu kūrėjus pakviesti asmeninei provokacijai, todėl čia išvystame individualius menininkų ieškojimus ir išraiškas to, kas jiems galėtų būti ribos, jų egzistavimas, noras jas peržengti, o gal ir paneigti.
Menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos tęstinio, jau šeštus metus Lietuvoje vykdomo meninio projekto „Menamos istorijos“ parodoje dalinasi savo ribų interpretacijomis.
Atrodytų, kad kūrėjams svarbiau buvo išbandyti galbūt tam tikrų kraštutinumų turinčias technikas tapyboje, kurti keliasluoksnius intertekstus ar objektais apmąstyti pačią temą nei tik išoriškai šokiruoti lankytojus.
Nors šokiravimo požiūriu labiausiai galėtume išskirti Audriaus Gražio instaliaciją, paslėptą Šv.Jono gatvės galerijos rūsyje, į kurį nusileidę prieš akis išvystame ant ventiliatoriaus sparnų pamautus besisukančius viščiukų kūnus. „Akibrokštas“, – sakė autoriaus sūnus Rapolas Gražys, pavadavęs tėvą eksponuojant instaliaciją. Taip, yra ir kvapas.
Tolimesnės ribos siekia pasivaikščiojimą po „Sapnų žemėlapį“. Tai Džiugo Katino video instaliacija, kurioje autorius siūlo sekti paskui veikėją ne tik jo minčių takeliais, bet ir meditatyvinės muzikos fone pasiklausyti svarstymų apie laimės, gyvenimo siekio sąvokas per sapno ir realybės sankirtos ribų paieškas.
Ir tai ne viskas, ką dar slepia Šv.Jono gatvės galerijos požemiai – apsidairykite.
Ekspozicijoje išsiskyrė Mykolos Belouso darbai iš Ukrainos ir jo pilkieji žmonių kontūrai, išnyrantys spalvose. Kažkoks atvirkščias pasaulis, kuriame ribos tarsi sukeičiamos vietomis. Ne aplinka tampa kontūru, bet objektas „įkontūruoja“ ją, šiuo atveju žmogus. Turbūt ir vėl mes apie tai, kad tik žmogaus suteiktos prasmės pasaulio objektams padaro jį tikru, apibrėžtu ir suvoktu. Na, gal kiek jau per toli...
Grįžkime prie vaikystės. Ten kviečia estas Alaras Tuulas. Jo „Inkubatoriaus I-III“ piešiniai lyg vaiko ranka drąsiai improvizuotas geltonų plytų kelias, robotiškos išvaizdos pastatų fone. Juodos kreidelės mašinerija triptike negausiai pildosi spalvomis. Ir tikrai atrodytų kaip vaikystėje – užlašėjo, nutiško, pavaliau, išbluko...
Mintimis apie meną ir moralę, socialinę tikrovę ir jos paribius dalijasi Česlovas Lukenskas, praktiškai tarpduryje iškeldamas apdegusio Kristaus kūno monumentą. Anot autoriaus, tai antrojo Jėzaus sugrįžimo vaizdas, kuomet praėjus laikui jį randame jau ne tik nukryžiuotą, bet ir sudegintą.
„Jėzaus sugrįžimo tema yra aktuali, nes bet kurios bendrijos, šeimos, miesto, valstybės, skirstymasis mena kūno baimę. Žmonės paralyžuojami ir jie nebegali kurti bendros idėjos.
Iš bendrijos pabėga patys drąsiausi, patys geriausi, atsakingiausi žmonės, kurie rodo pavyzdį kitiems – kad su šia tikėjimo kryptimi mes negalime susitvarkyti. Mes nebetikime.
Tai ir yra riba – kai žmogus praranda tikėjimą bendruomene. Kiek mūsų čia liko? Kiek tų žmonių, kurie gali aukotis, kuriems kūnas nėra svarbiau nei kiti dalykai?“, – klausia Česlovas Lukenskas, savo darbu apmąstydamas nūdienos tikėjimo praradimą.
Šių ir kitų autorių darbus Šv.Jono gatvės galerijoje lankytojai galės pamatyti iki rugpjūčio 3 d., Pamėnkalnio galerijoje – iki rugpjūčio 6 d.
