Ketvirtadienio vakare vaišindama susirinkusią publiką valgomų gėlių žiedais išpuoštais gėrimais, ledais ir salotomis, ji savo performanse pabrėžė, kad gėlių žiedai, vieną darganotą dieną nukritę iš dangaus Vilniaus pakraštyje, buvo ženklas, jog būtent čia reikia kasti tunelį ir ieškoti dingusio senelio. Jis prieš keletą metų dingo iš Londono, išsikasęs požeminį tunelį savo dirbtuvės grindyse. Spėliota, kad pagyvenęs menininkas nusprendė sugrįžti į savo protėvių šalį Afrikoje, tačiau matyt pasuko ne į tą pusę ir atsidūrė Lietuvoje.
37 metų garsiosios Turnerio premijos laureatė buvo apsirengusi visai kasdieniškai, o jos darbo „Aš po žeme“ (angl. Burrow me) pasaulinė premjera labiau priminė bičiulišką vakarėlį gamtoje. Prie pievoje iškasto tunelio nusidriekė didžiulė eilė, žmonės būriavosi ir prie „Rupert“ centro ekspozicijų salės, kurioje supiltas iš to tunelio iškastų žemių kalnas.
Nobelio premija šiuolaikinio meno atstovams dažnai pavadinamas britiškas Turnerio apdovanojimas Didžiojoje Britanijoje dažnai lydimas skandalų. Jo laureatai publikai yra pasiūlę ir neklotą lovą, ir visai tuščią parodų salę. Tačiau beveik visuomet paaiškėja, kad būtent šios premijos komisija sugeba pajusti naują posūkį ar aktualų akcentą šiuolaikinio meno raidoje.
L.Prouvost gimė Prancūzijoje, tačiau būdama vos aštuoniolikos sumanė gyventi savarankiškai, paliko savo šeimą ir persikraustė į Londoną. Nemokėdama gerai anglų kalbos svečioje šalyje ji ne tik patyrė daugybę nesusipratimų, bet ir suvokė tai, kad iš tiesų žmonės gali susikalbėti ne tik žodžiais, bet ir daugybe kitokių būdų.
„Man paprasčiausia kalbėti vaizdais“, – „Lietuvos ryto“ korespondentei sakė menininkė. Nenuostabu, kad pagrindine menininkės darbo priemone tapo videomenas, o jos sukurti filmai dvejus metus iš eilės – 2010 ir 2011 m. – pelnė prizus prestižiniame Oberhauzeno trumpų filmų festivalyje.
Tačiau L.Prouvost niekuomet nepasitenkina ekrano plokštuma, kad ir kiek darbo įdėtų kompiuteriu maišydama savo šiek tiek haliucinogeninius vaizdų, žodžių ir garsų kokteilius. 2013 metais Turnerio premiją laimėjusiame darbe „Wantee“ ji videoprojekciją papildė visiškai realiu stalu su arbatinukais ir puodeliais, pakviesdama parodos žiūrovus prisėsti ir išgerti arbatos.
Apaštalas Tomas įtikėjo Jėzaus Kristaus prisikėlimu tik tuomet, kai savo ranka palietė jo žaizdas. L.Prouvost iš anksto pasirūpina daugybe materialių dalykų, kuriuos žiūrovai galėtų paliesti, užuosti, išgirsti, pamatyti, perskaityti. Tokiu paprastu, tradiciniu būdu jos pasakojamos neįtikėtinos istorijos tampa mūsų realybės dalimi. „Kask giliau“, – pataria menininkė, pasiūlydama kastuvą, prie kurio koto pritvirtinta planšetė.
„Menininkė labai apsidžiaugė, kai mes pasiūlėme jai įgyvendinti šį projektą. Ji prisipažino, kad pastaraisiais metais gauna daugybę kvietimų rengti parodas įvairiausiose šalyse, tačiau galerijos ir muziejai siūlo monitorius ar kitą techniką, tik lietuviai išdrįso kartu su ja kasti tikrą tunelį“, – pasakojo projekto kuratorė, „Rupert“ centro direktorė Justė Jonutytė.
Iškasti tunelį menininkei padėjo architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora, suprojektavę betoninę konstrukciją, kuri iš vidaus aplipusi žemėmis, todėl primena patį paprasčiausią bulvių rūsiuką, tačiau pašalina riziką, jog po žeme filmą žiūrinčius žmones užgrius tunelio sienos ar lubos.
Ekspoziciją „Aš po žeme“ galima apžiūrėti trečiadienį-sekmadienį nuo 12 valandos. Ji veiks iki rugsėjo 6 dienos.
