Niujorke esančios galerijos prašymu šiai sukakčiai paminėti esu parašęs keletą minčių apie savo bendravimą su šia talentinga kūrėja. M.Abakanowicz yra reta išimtis – nepaisant Lenkiją nuo Vakarų skyrusios geležinės uždangos, ji dar sovietmečiu buvo visuotinai pripažinta ir įvertinta. Tikuosi, kad šie keli štrichai leis meno gerbėjams geriau pažinti asmenybę, kurią dažnai vadiname tiesiog Europos parko ambasadore pasaulyje.
M.Abakanowicz – daugiabriaunė asmenybė. Nuo 1996 iki 2009 metų man teko nemažai su ja bendrauti įgyvendinant keletą jos darbų Europos parke. Jaučiau, kad mes turime daug bendro, todėl kalbėdavomės labai įvairiomis temomis, ne tik apie meną ar jos kūrybinius sumanymus. Europos parke yra pastatyti du menininkės darbai – „Neatpažinto augimo erdvė“ (1998) ir „Burtininkas“ (2009). M. Abaknowicz lankėsi pas mus 5–6 kartus, o aš 3 kartus svečiavausi jos namuose Varšuvoje.
Galbūt dėl persipynusios Lietuvos ir Lenkijos istorijos mėgdavome kalbėti istorine tematika. Mūsų pašnekesiai Europos parko obelų sode prie kavos puodelio ar automobilyje dažnai sukosi apie Lietuvos valdovus ir didikus, kurie ilgai valdė ir Lenkijos valstybę. Jinai sakydavo, kad pažįsta tik du lietuvius (mane ir mano žmoną Liną), ir, suvesdama paraleles į istorinį rakursą, klausdavo, ar visi lietuviai tokie individualistai, galintys pakeisti pasaulį. Galbūt mus siejo ir bajoriškos kilmės šaknys. Prisimenu, kaip M. Abakanowicz nusiėmė nuo piršto žiedą su bajorišku „Abdank“ herbu ir pasakė, kad tai visa, kas yra likę iš jos šeimos praeities istorijos, vienintelė relikvija.
Kaip ir Lenkija, kurios intelektualinis potencialas istoriškai buvo stiprinamas pritraukiant Lietuvos elitą į savo šalies valdymą, taip ir skulptūrų parkas tikriausiai buvo M. Abakanowicz tam tikros nerealizuotos svajonės pavyzdys. Per paskutinį mūsų susitikimą, jos „Burtininko“ atidarymo proga 2009 m. pavasarį Europos parke, profesorė užsiminė apie šį nerealizuotą savo sumanymą. Deja, dėl biurokratinių trukdžių M. Abakanowicz modernaus Varšuvos meno parko viziją pavyko realizuoti tik ankštame savo namų Beržų gatvėje sodelyje.
Kalbėtis apie kūrybinių projektų realizavimą, buvo išties įdomu. Iš pradžių atrodė, kad ji reikalauja kažko ypatingo, gal taip buvo pratusi reikalauti iš meno kuratorių ar vadybininkų kitose meno institucijose, bet visada sutikdavo su mano siūlomomis sąlygomis. Kaip vėliau profesorė prisipažino, jinai nebuvo tikra, ar mes apskritai neatsisakysime įgyvendinti projektą. Lygiai tokį pat jausmą turėjau ir aš, todėl iš abiejų pusių buvo stengiamasi elegantiškai balansuoti.
Prie kūrinio „Neatpažinto augimo erdvė“ atsiradimo prisidėjo daugybė atsitiktinumų. M. Abakanowicz buvo sumaniusi tas formas išmėtyti labiau chaotiškai, kaip ir jos ankstesnių darbų „abakanus“. Tačiau mano atrasta technologija, leidžianti lieti natūraliai atrodančius paviršius – kiaušinio-pumpuro formas, reikalavo jas taisyklingai vertikaliai sustatyti. 2008 m. pavasarį atsivežiau menininkę iš Vilniaus oro uosto prie statomo kūrinio. Jinai pasakė, kad čia viskas puiku, tik truputį kai kurias formas perstatysime.
Galvodamas apie M.Abakanowicz, aiškiai matau, kad mūsų bendradarbiavimas buvo labai prasmingas. Europos parke Lietuvoje sukurti darbai išsiskiria menininkės kūrybos kontekste. Tikriausiai taip ir turėjo būti. Čia viskas buvo kitaip: jinai niekada į Lietuvą nevyko su vyru, kuris, kaip pati yra sakiusi, paprastai sprendžia darbų pastatymo inžinerinius klausimus, nes tą dariau aš pats. Vyko gražus paritetinis bendradarbiavimas – toks, koks gali vykti tik tarp menininkų, panašiai matančių pasaulį.
Jinai azartiškai džiaugėsi gyvenimu, jo nebijodama: prisimenu, kaip ne kartą, skubant į Vilniaus oro uostą, ji ragindavo paspausti akceleratorių. Nors ji nevaikščiojo į kitų menininkų parodas, prašydavo mane nuvežti prie kūrinio „Ženklas“ Europos parke.
M. Abakanowicz visą laiką buvo mūsų ambasadore pasaulyje, jos kūriniai Europos parke labiau suartino kaimynines šalis, nes meno kalba geriausiai tinka istorinėse peripetijose beklaidžiojančioms Lietuvai ir Lenkijai.
Neatpažinto augimo erdvė
„Neatpažinto augimo erdvė„ užima 2012 kvadratinių metrų plotą. Dvidešimt dvi skirtingo dydžio betoninės formos ir masyvių riedulių grandinė sukuria įspūdingą kraštovaizdį, erdvę patirčiai.
Pati autorė, visuomet ieškanti neapibrėžtų formų, kalbėdama apie šias milžiniškas formas sakė: „Pavasarį sprogsta pumpurai – gyvybės pritvinkusi forma, vasarą šienas kraunamas į kupetas, – jų forma taip pat panaši. Kaip ir neprasiskleidusių žiedų. Žmogaus viduje taip pat yra panašių kontūrų...“
Kiekvienas šiems anonimiškiems nežinomiems objektams suteiks savo reikšmę. Pasak M.Abakanowicz, daug dalykų yra nepaaiškinama. „Bandai atidaryti duris, už jų randi kitas, už tų – dar vienas, o šių negali atidaryti...“
Nuo to meto, kai 6-ajame dešimtmetyje Lenkijoje buvo pradėti eksponuoti M.Abakanowicz darbai, menininkei teko nemažai keliauti po pasaulį (ji pabuvojo net Papua- Naujoje Gvinėjoje, Indonezijoje, Meksikoje), dalyvauti daugelyje tarptautinių parodų. Ji domėjosi ne tik šiuolaikiniu, bet ir primityvių bendruomenių menu. M.Abakanowicz kūrybos apimtis yra didžiulė, dailėtyrinko Jasios Reichardto nuomone, palyginti ją galima nebent su naujų planetų ir žvaigždžių sukūrimu.
Žinomas meno kritikas Michaelas Brensonas, rašydamas apie M.Abakanowicz reikšmę moderniosios skulptūros istorijai, prisimena, jog, susidomėjęs jos darbais, iškart suprato menininkę turint išskirtinių gabumų, „kad jai, kaip ir Luciano Pavarotti ar Billie Holiday, lemta formuoti ir nešti ant pečių visą kultūrą. Magdalena Abakanowicz yra lenkė, bet ji priklauso visam pasauliui“.
