Ar gyvūną, ar žmogų, ar angelą vaizduotų, L.Strioga visada
padeda „dangų arčiau žemės regėti“. Tad Bažnytinio paveldo
muziejaus erdvė jo kūrybai ypač tinkama. Parodoje rodomos medinės
skulptūros, sukurtos per daugiau nei pusę šimto metų. L.Striogos
paroda pratęsia muziejaus pradėtą šiuolaikinio sakralinio meno
pristatymų ciklą.
„Esu laimingas žmogus“, – sako L.Strioga.
Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai nereiškia, kad
jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir
džiaugsmą. L.Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus
įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam
aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba
šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija skulptorius
dalijasi su kitais.
L.Strioga nuėjo ilgą kelią, ieškodamas savito būdo prabilti
akmens ir medžio formomis. Talento jėga ir kubizmo eksperimentai
jam padėjo išsiveržti iš mokyklos primygtinai diegtų socialistinio
realizmo taisyklių. Šiandienių L.Striogos kūrinių neįmanoma
supainioti su jokio kito menininko darbais. It koks lietuviškasis
Albertas Džiakometis (Alberto Giacometti) tirpstančiose formose jis
teigia nuo amžių amžinųjų nekintančias pasaulio ir žmogaus savybes.
Nebijo pasirodyti sentimentalus ir jausmingas.
L. Strioga gimė 1930 m. vasario 1 d. Medžiočių kaime, Anykščių
rajone. Iki 1940 m. augo ir mokėsi Klaipėdoje, vėliau Jonavoje ir
Ukmergėje. 1950-1952 m. studijavo tuomečiame Dailės institute,
Skulptūros fakultete. 1952 m. įstojo į Iljos Repino dailės
institutą Leningrade. 1958 m. baigė šį institutą ir įgijo
skulptoriaus specialybę.
Skulptoriaus kūrybą eksponavo Lietuvos, Lenkijos, Latvijos,
Estijos, Rusijos, Prancūzijos, Danijos, Italijos, Izraelio muziejai
ir galerijos.
2001 m. L. Strioga apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir
meno premija.
