Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Pasak parodos kuratorės Rimos Rutkauskienės, J.Kamarauskas paliko savitą pėdsaką lietuvių kultūroje. Senas, legendomis apgaubtas, karų ir gaisrų nuniokotas Vilnius dailininko sąmonėje nuo ankstyvos jaunystės žadino šlovingos praeities vaizdus, skatino gilintis į išblaškytus tautos istorijos puslapius.
„Vilniaus panorama buvo populiari šio miesto dailininkų tema, tačiau tarp amžininkų J. Kamarauskas išsiskyrė savaip pratęsdamas architektūrinę tradiciją – vaizduodamas nebeegzistuojančius senosios architektūros paminklus ir jų kompleksus, remdamasis istorinių aprašymų, archeologinių tyrimų ataskaitų studijavimu archyvuose, senųjų graviūrų, piešinių, planų paieškomis bibliotekose, muziejuose“, – pasakojo R.Rutkauskienė.
Architektas, inžinierius, dailininkas J. Kamarauskas gimė 1874 m. balandžio 29 d. (senuoju stiliumi – balandžio 16 d.) Skauradų kaime (Širvintų vls.), ūkininkų Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje.
1892 m. jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, 1893–1897 m. – Centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. tarnavo Šiaurės vakarų krašto geležinkelių statybos vyriausiojo inžinieriaus biure.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dailininkas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, o po 1917-ųjų perversmo – paskirtas Peterburgo gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariniu statybos viršininku. 1918 m. jis buvo nepagrįstai apkaltintas ir vos išvengė sušaudymo.
1922 m. grįžęs į Vilnių, dailininkas iki pat 1939-ųjų vertėsi atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijų bažnyčioms ir dvarams, kūrė įvairių statybų projektus, piešė plakatus, buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, banknotus. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, J. Kamarauskas įsidarbino miesto Vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje.
1940 m. savivaldybę pertvarkius į vykdomąjį komitetą, menininkas dirbo inžinieriumi-architektu Statybos ir architektūros skyriaus urbanistikos sektoriuje. 1941 m. Vykdomajame komitete jis surengė pirmąją savo kūrinių parodą. 1944 m. jam buvo pasiūlytos naujos – paminklų apsaugos inspektoriaus – pareigos.
J. Kamarauskas rūpinosi Vilniaus senųjų pastatų apsauga ir priežiūra, taip pat fiksavo kitų Lietuvos miestų senosios architektūros būklę. 1927–1943 m. dailininkas buvo apsistojęs mažame kambarėlyje Šv. Kazimiero skersgatvyje, vėliau persikėlė į nedidelį butą šalia Šv. Nikolajaus cerkvės Didžiojoje gatvėje (namas nugriautas). Ten gyveno iki mirties 1946 m. spalio 9 d. J.Kamarauskas palaidotas Antakalnio kapinėse.
Dailininkas 1945-ųjų savo gyvenimo aprašyme mini, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie 5 000. Lietuvos dailės muziejaus archyve saugomame dienoraštyje užregistruoti 1 147 jo kūriniai, nutapyti ir nupiešti 1885–1943 m.
J. Kamarausko darbai yra pasklidę po pasaulį. Išklotinės saugomos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros paveldo centro archyve. Dalis kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame, Trakų istorijos, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejuose, privačiose kolekcijose.
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau kaip 500 kompozicijų ir eskizų. Kolekciją rinkti pradėjo pats dailininkas, 1943 m. palikęs muziejui keletą savo kūrinių. 1960 m. dailėtyrininko, Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjo Vlado Drėmos dėka į muziejaus restauracines dirbtuves pateko apie 70 akvarelių ir piešinių, surastų viename senamiesčio kiemo sandėlyje. 1980 m. Paminklų apsaugos inspekcijos mokslinės metodinės tarybos archyvas muziejui perdavė daugiau kaip 200 J. Kamarausko kūrinių. Apie 100 darbų įsigyta iš privačių asmenų.
Daugiau kaip pusė kolekcijos kūrinių yra skirti Vilniui. Tai kruopščiai užfiksuotas Vilniaus kultūrinis paveldas – miesto planai, panoramos, pilys, buvusių sienų vartai, bažnyčios, gatvių pastatai. Kai kurios iš natūros kurtos panoramos pasižymi lengvumu, poetiška nuotaika.
Ypač vertingi dokumentalūs Vilniaus miesto planai ir gatvių išklotinės su kruopščiai nužymėtais visuomeninių ir gyvenamųjų namų pastatais, užrašytais senaisiais gatvių pavadinimais.
Ankstyvieji J. Kamarausko kūriniai – tai nostalgiški Vilniaus peizažai, kuriuose tiksliai pavaizduoti senieji miesto vartai, bokštai, bažnyčios. Vėlesniuose darbuose tapymo maniera tikroviškesnė, pasižyminti matematiniu tikslumu. Šiuo laikotarpiu dailininkas labiau stengėsi meniškai užfiksuoti išlikusius architektūros paminklus nei rekonstruoti neišlikusiuosius.
