Didžiulis N.Šaleno darbas „Sibiras“ pasitinka lankytojus prie pat pagrindinio „Litexpo“ parodų rūmuose vykstančios meno mugės „ArtVilnius“ įėjimo. Šis darbas pripažintas geriausia šių metų mugės instaliacija.
Komisijai patiko subtilios aliuzijos į šių dienų politinę situaciją, taip pat į tai, kad bekraščio miško metafora sukurta minimaliomis priemonėmis – iš daugybės nedidelių kiniškų rankšluosčių.
– Kodėl jūs, Ukrainos menininkas, kalbate apie Rusijos teritoriją – Sibirą, o epigrafu pasirinkote Palestinos žydų emigrantų šūkį „Žemė be tautos tautai be žemės“? – paklausiau 33 metų N.Šaleno.
– Rusija užgrobė dalį Ukrainos – Krymą. Tai vos keletas procentų mūsų šalies teritorijos, tačiau moraliniu ir strateginiu požiūriu – didelė netektis. Paskui užgrobė ir Donecko bei Luhansko sritis.
Kodėl taip nutiko? Iš dalies ir todėl, kad labai daug žmonių šiuose regionuose buvo nusiteikę prorusiškai. Jie save laikė rusais, net jei buvo ukrainiečiai. Todėl invazijos pradžioje Kryme atvirai pradėjo dalyti Rusijos pasus. Tiesiog įžūliai.
Jei pažvelgsime į šių dienų Sibirą, pamatysime, kad ten yra labai daug kinų. Aš įsitikinęs, kad ir ten įvyks kažkas panašaus kaip Kryme. Po kelerių metų galėsite prisiminti šį mūsų pokalbį.
Kinija su Sibiru pasielgs lygiai taip pat, kaip Rusija – su Krymu. Yra du variantai. Pirmasis – kils didelis karas. Tačiau tuo aš labai abejoju. Kitas variantas – bus pasiektas taikus susitarimas, kad ten tarsi dar ir Rusija, tačiau teisiniu ir ekonominiu požiūriu – tik žaliavos bazė Kinijai.
– Lietuvoje Sibiras labiau susijęs su lageriais ir tremtimi.
– Žinau, kad ten žuvo daugybė lietuvių. Mano prosenelės sesers vyras buvo lietuvis, ištremtas ir sušaudytas Sibire. Mano proseneliai iš motinos pusės – Lietuvos žydai, kurie vėliau persikėlė gyventi į Ukrainą. O tėvas – ukrainietis.
Tačiau ir lageriai susiję su man rūpinčia kolonializmo tema. Aš keliu klausimą, kas iš tiesų yra Sibiras? Jei pažvelgsime į istoriją, tai jo teritorijoje nuo seno gyveno apie keturiasdešimt skirtingų tautų. Su savais įstatymais, sava religija, pagrįsta žmogaus ir gamtos vienove, su subtilia metafizika.
Tačiau atėjo rusai ir nusprendė, kad tai puikiausia vieta lageriams. Iki šiol ne visi žino, kad pirmąsias koncentracijos stovyklas įkūrė ne vokiečiai, o rusai. Sibire. Vokiečiai ten net važiavo mokytis, kaip tokias stovyklas statyti.
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl kūriau šį darbą, buvo nuostaba ir pasibaisėjimas, kad toks turtingas ir tiesiog neįtikėtinai gražus kraštas gali būti taip bukai ir neracionaliai naudojamas. Juk net ir dabar, kai lagerių nebėra, Sibiras Rusijai – tik naftos ir naudingųjų iškasenų šaltinis.
– Tačiau kažin ar Kinija juo naudotųsi racionaliau, jei kalbėtume ne vien apie materialias gėrybes, bet ir apie gerokai vertingesnius dalykus – unikalias kultūras, nuostabaus grožio gamtą?
– Žinoma. Todėl „Sibire“ ir kalbu apie tai, kaip būtina žmonijai, o pirmiausia – tiems žmonėms, kurie gyvena Kryme ir Sibire, pagaliau suvokti, kas jie tokie yra. Atkurti savo tikrąją tapatybę, kuri glaudžiai susijusi su gimtąja žeme ir jos istorija.
Kitas labai svarbus dalykas – įsisąmoninti tai, kad būti kieno nors kolonija yra labai blogai. Juk visos imperijos yra gryniausi parazitai. Ir nemanau, kad šių dienų pasaulyje vien tik Rusija turi tokių užmačių.
Jei pažvelgtume, kokiais argumentais buvo teisinamas Krymo atplėšimas nuo Ukrainos, tai vienas svarbiausių buvo teiginys, jog ten gyvena daug rusų.
Tuomet nesunku prisiminti, kad visame pasaulyje rusų yra tikrai nemažai – ir Berlyne, ir Paryžiuje, ir Niujorke.
Štai ir mes dabar kalbame rusiškai, o tai šioje situacijoje nėra labai gerai. Nes kalba – tai teritorijos apsauga. Jei kalbi savo gimtąja kalba – ukrainietiškai ar lietuviškai, – tarsi gini savo teritoriją.
– Kodėl savo instaliacijai naudojote kiniškus rankšluosčius? Kiek jų prireikė?
– Tūkstančių. (Juokiasi.)
Beje, visai nesvarbu, ar tai rankšluosčiai, ar kiniškos kelnaitės, liemenėlės.
Tai tiesiog lengvosios pramonės gaminiai, kuriais naudojamės kasdien. Jie glaudžiai susiję su žmogumi, su jo kūnu.
Iš rankšluosčių tiesiog lengviau buvo kurti didžiulį mišką, tarsi kokį Sibiro peizažą.
Juk filmuose, kuriuose rodomas skrydis virš šio krašto, matome ilgus kalnagūbrius, ištisai apaugusius mišku. Tą ilgumo ar net kažkokios begalybės pojūtį ir stengiausi perteikti žiūrovams.
– – –
Studijavo architektūrą, pasuko į šiuolaikinį meną
N.Šalenas (N.Shalennyi) – Dniepropetrovske gimęs ir šiuo metu ten kuriantis menininkas. Jo motina ir senelis – žinomi architektai, tad ir menininkas nusprendė studijuoti architektūrą.
Kelerius metus dirbo Kijeve architektu, vienas jo projektų – „Gazprom“ biuras Kijeve. Tačiau visą laiką labiau domėjosi ne architektūra, o šiuolaikiniu menu.
2009 metais metė darbą, grįžo į Dniepropetrovską, išsinuomojo studiją ir tapo laisvuoju menininku. Sukaupto kapitalo užteko dvejiems metams. Vėliau savo meninius projektus teko finansuoti imantis architektūros užsakymų.
Jis buvo pirmasis tarptautinėje meno scenoje pripažintas Dniepropetrovsko menininkas ir vienas pirmosios šiame mieste šiuolaikinio meno galerijos „ArtSvit“ sumanytojų.
Nuo 2014 metų N.Šalenas gyvena vien iš kūrybos. Jo darbus perka kolekcininkai, jie eksponuojami ne tik Ukrainoje, bet ir JAV, Austrijoje, Rusijoje, kitose šalyse.
