Psichodeliniame aguonų lauke skamba 1960-ųjų hitai

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyksiančios meno mugės „ArtVilnius'15“ stenduose įsikurs ne tik daugiau nei pusė šimto galerijų iš Lietuvos ir kitų šalių, bet ir speciali projektų erdvė.

Tarp tų projektų – įspūdinga muzikinė V.Tarasovo videoinstaliacija „1960-ieji“ (angl.Sixties), kuri pakvies žiūrovus pasivaikščioti po didžiulį raudonų aguonų lauką ir pasiklausyti kultinių praėjusio amžiaus vidurio muzikos kūrinių.

„Daugelis menininkų tuo metu žavėjosi dopingu, tačiau tuo laiku ne mažesnis dopingas buvo ta kūrybinė atmosfera, kuri tiesiog tvyrojo ore. Tai savo kūriniuose transliavo to meto muzikantai, o jų dėka ir žiūrovai bei klausytojai galėjo (ir iki šiol gali) tapti šios nuostabios energijos dalimi“, – instaliacijos sumanymą pakomentavo 67 metų menininkas.

– Septintasis dešimtmetis asocijuojasi su džiazu, laisva meile, o taip pat ir svaigalais. Tačiau jūs garsėjate tuo, kad būdamas bohemos žmogus niekuomet nesisvaiginote, net negėrėte ir nerūkėte. Gal visgi bandėte bent aguonų, kurių tiek daug jūsų instaliacijoje?

– Ne. Mano nuostata – jokių svaigalų ar narkotikų. Tiesa, vieną kartą, kai buvau dar visai jaunas, buvo toks nuotykis. Prisiklausėme kalbų, kad amerikiečiai groja taip gerai todėl, kad vartoja narkotikus.

Taigi, su draugais prisirūkėme kažkokios žolytės ir pradėjome groti. Visa laimė, kad tą savo grojimą užrašėme magnetofonu. Kol grojome atrodė, kad esame patys geriausi muzikantai pasaulyje. Tačiau kai kitą dieną perklausėme įrašą – katastrofa!

Tai buvo pirmas ir paskutinis mano bandymas. Šiaip visą gyvenimą negeriu ir jau daugiau kaip 20 metų nerūkau. Ir manau, kad tai – labai gerai. Juk visada yra, kur tą energiją prasmingiau panaudoti. Yra būgnai.

– Jūs ir Lietuvoje, ir pasaulyje labiausiai žinomas kaip puikus būgnininkas, perkusijos meistras. Ar anksti pradėjote groti mušamaisiais, ir kodėl nusprendėte papildyti muziką vaizdais?

– Todėl, kad garsas yra menas. O muzika – tik viena to garso dalis. Iš pradžių atsiranda garsas, muzika – jau paskui. Gali daužyti gitarą arba būgnus. Jei esi tikras meistras, tai gali pasinaudoti bet kokiu daiktu. Juk iš tiesų garsas gyvena žmogaus viduje.

Kai buvau dar visai mažas, mama man nupirko būgną. Mes jį uždengėme su skuduru, kad kaimynams nesigirdėtų. Ir aš grodavau. Net mokykloje sėdėdavau per kokią nors matematiką ir barškindavau ritmą pirštais į stalą. Kiti negalėdavo suprasti: iš kur tie keisti garsai? O čia aš – repetuoju, būgniju. (Juokiasi).

– Jei sakote, kad garsas – žmogaus viduje, tai kodėl kuriate visas tas dekoracijas – didžiulius ekranus ar konstrukcijas iš kibirų, į kuriuos laša vanduo?

– O kodėl ne? Tai garso žaidimai. Prisimenat H.Hesses „Stiklo karoliukų žaidimą“? Man vaizdas ir garsas susilydo, dažnai jų net neįmanoma atskirti. Matyt man neužtenka vien tik groti.

Vizualiojo meno pasaulis mane domino nuo pat vaikystės. Dar gyvendamas Archangelske vaikštinėjau po dailininkų studijas. Juo labiau – Vilniuje, kur turiu tiek draugų dailininkų.

Mes ir kortomis nuolat kartu lošdavome – Alfonsas Andriuškevičius, Valentinas Antanavičius, Algimantas Kuras ir keletas kitų. Patį paprasčiausią žaidimą – „Durnių“(Kvailį).

Tuomet dirbau keliose vietose, labai daug grojau su GTČ trio (Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas – Red.), koncertuodavome. O vakare susėsdavome V.Antanavičiaus ar A.Kuro dirbtuvėje.

Iš tiesų mums tos kortos buvo visai nesvarbios. Tiesiog rūpėjo pasišnekėti apie meną. Kai prisimenu tuos laikus, tai galiu pasakyti, kad jie man labai daug davė. Juk nuolat diskutuodavome meno temomis, dalindavomės naujienomis, ginčydavomės.

– Taip, esu iš tų dinozaurų, kurie patys jautė neįtikėtiną to meto kūrybinės energijos pliūpsnį. Be to, žinojau, kad Milesas Devisas visada norėjo kažką padaryti kartu su Jimi Hendrix'u.

Mugėje rodomoje instaliacijos versijoje bus keturi to laiko herojai: Glennas Gouldas, J.Hendrixas, „The Mamas & the Papas“ ir M.Devisas. Ir niekada nežinosite, kas su kuo gros – ar solo, ar trio, ar tiesiog tyloje vėjas judins raudoną žolę.

Mums labai nepasisekė, nes XX amžius buvo vienas kruviniausių žmonijos istorijoje. Karai, revoliucijos. Bolševikai sugadino visą Europą, sužlugdė visą kultūrą. Pagalvokit, jei 1917 metais nebūtų atėjęs į valdžią Leninas su visais tai banditais, tai gal nebūtų buvę ir Antrojo pasaulinio karo. Pasaulis būtų visai kitoks, nebūtų 70-ies metų teroro.

Neaišku, kaip viskas bus ir XXI amžiuje. Kol kas aplinkui vien tik chaosas ir katastrofos.

– Kaip toks kūrinys dera su jūsų pastaba, jog pernelyg dažnai žvalgomės į praeitį, jog reikėtų daugiau mąstyti apie dabartį ir ateitį?

– Per visą XX amžių kilo tik dvi ryškios meno bangos. Dešimtaisiais metais prasidėjo pirmoji, kurios viršūnė – trečiasis dešimtmetis (dvidešimtieji), o penkiasdešimtaisiais metais, užsimezgė tai, kas sužydėjo septintajame dešimtmetyje („Sixties“).

Ačiū, Dievui, kad aš tai galėjau pajusti. Pavyzdžiui, Vilniaus kavinėje „Neringa“, kur sėdėdavo poetai Josifas Brodskis bei Tomas Venclova, ir kita puiki kompanija: Paulius Širvys, Vytautas Šerys, V.Antananavičius, A.Andriuškevičius. O kur dar Talinas, Ryga. Įdomūs dailininkai, puikūs džiazo kolektyvai, festivaliai.

Mano prisiminimai šioje instaliacijoje skleidžia ne nostalgiją, o to laiko energiją. Esu įsitikinęs, kad būtina gyventi šia diena. Prisiminti, kas buvo, bet žvelgti į ateitį.

Juk pas mus viskas, kas vertinga, – tik praeityje. Turime daug puikių menininkų, gabaus jaunimo, bet jų – lyg ir nereikia, nes valstybei jos kultūros ateitis visai nerūpi.

Atsimenu kaip parašiau laišką Kultūros ministrei. Gavau atsakymą, kad džiazas nėra Lietuvos kultūros prioritetas. Man gėda, kad Vilnius yra vienintelis miestas Europoje, neturintis nė vieno nuolat veikiančio džiazo klubo.

Akivaizdu, kad pati kultūra Lietuvoje nėra prioritetas, todėl normaliai ir nefinansuojama. Tai rimta bėda, nes be kultūros valstybė negali egzistuoti. Ir tai aišku visiems, tik mūsų valdžiai – ne.