Pasaulio pavogtų ir prarastų meno kūrinių duomenų bazėje „Art Loss Register“ nėra jokios informacijos apie Rusiją! Apie tai ne kartą kalbėjo Christopheris Marinello, pats garsiausias ir autoritetingiausias meno detektyvas pasaulyje. Ch.Marinello Rusiją vadina meno rinkos juodąja skyle, iš kurios į pasaulį srūva didžiulis padirbtų ir pavogtų meno kūrinių srautas. Tai patvirtino ir pastarojo meto įvykiai.
Apie šiandienos situaciją Rusijos meno rinkoje leidiniui „Novaja Gazeta“ papasakojo Vladimiras Roščinas, Rusijos kultūros vertybių registro direktorius, kelių katalogų apie padirbtus ir ieškomus meno kūrinius autorius.
– Ar tai, kad Londono „Sotheby’s“ aukcione neseniai buvo pašalintas iš prekybos I.Aivazovskio paveikslas „Vakaras Kaire“, buvo laukta? Dabar kai kurie „Sotheby’s“ ekspertai kalba apie kažkokį „užsakymą“, „važiavimą“ ant aukciono namų.
– Žinoma, lauktas. Aš šiomis dienomis bendravau su didžiausiais kolekcininkais, meno prekiautojais ir garsiausiais ekspertais. Visi sake – to galima buvo tikėtis. Nors dar 2013
metais Rusijos kultūros ministerija pateikė atsakymą „Sotheby’s“, kad šio paveikslo nėra
pavogtųjų sąraše.
– Vadinasi, paveikslas švarus?
– Nebūtinai. Kultūros ministerijos duomenų bazėje pažymėti tik tie meno kūriniai, kurie pavogti iš valstybinių įstaigų. Vagysčių iš privačių kolekcijų jie nefiksuoja. Jų reikia ieškoti Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje.
Tai, kad Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje nėra duomenų apie „Vakarą Kaire“, taip pat galima paaiškinti. Šiomis dienomis kalbėjausi su papulkininkiu Aleksejumi Kistočkinu, kuris vadovavo Maskvos kriminalinių paieškų tarnybos antikvariato skyriui, kuris, deja, jau likviduotas. Paveikslo savininkų Nosenkų šeima taip pat nepateikė nepaneigiamų įrodymų, kad iš jų pavogė būtent „Vakarą Kaire“, jie net neturi sienos, ant kurios kabojo paveikslas, nuotraukos. Žinoma tik tiek, kad 1950 metais šis darbas buvo rodomas kaip žinomo kolekcininko Dedovo rinkinio dalis, o po parodos ją įsigijo Nosenkos.
– Kaip tas paveikslas apskritai galėjo atsidurti Vakaruose? Praėjusios amžiaus 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Nosenkos pareiškė, kad iš jų pavogė Aivazovskį, ir jau tada buvo draudžiama išvežti į užsienį paveikslus, sukurtus prieš šimtą metų.
– Vadinasi, paveikslas buvo išvežtas kaip kontrabanda. Dažniausiai tai daroma paprastai: vagys „susitaria“ su Kultūros ministerijos ekspertais, nes tik ministerija gali išduoti leidimą išvežti paveikslą, ir gauna dokumentą, kad tai ne Aivazovskis, ne Serovas, ne Šiškinas.
Tada paveikslas ramiai išvežamas į užsienį. Tuo pat metu pas vagį kišenėje guli kita ekspertizė, toliemsniems pardavimams, kad tai tikras Aivazovskis, Serovas arba Šiškinas. Galimas ir toks variantas, kad būtent tokiu būdu į Europą pateko ir kitas Aivazovskio paveikslas „Jūra“, praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje pavogtas iš Dmitrovo miesto muziejaus rinkinio. Jis jau keletą kartu buvo parduodamas įvairiuose auksionuose.
– Su tokio pobūdžio fokusais turbūt susijusios pastarojo meto kratos Tretjakovo galerijoje, kur buvo ieškoma kontrabandos pėdsakų?
– Būtent. Bet ši schemai taip pat reikia įrodymų. Likus mėnesiui iki aukciono „Sotheby’s“ aš radau diplomatą Vladimirą Nosenką, kurio tėvas įsigijo „Vakarą Kaire“, papasakojau jam, ką mūsų bendradarbiai rado „Sotheby’s“ interneto svetainėje. Supažindinau jį su Kultūros ministerijos patarėju Viktoru Petrakovu. Greičiausiai šiam patarus V.Nosenka kreipėsi į oficialius organus prašydamas tęsti tyrimą.
– Vadinasi, „Sotheby’s“ turėtų dėkoti jums dėl to, kad nebuvo parduodamas paveikslas?
– Nesu tikras, kad jie man padėkos, bet jei jie būtų kreipęsi į mus, mes jiems būtume pasakę, kad dėl šio paveikslo kils problemų. Gaila, dabar Nosenkų šeima derasi su naujaisiais savininkais. Matyt, teisininkai mano, kad šeima negali įrodyti savo teisių. Keista, kad ir naujieji savininkai derasi: sutikite, tai panašu į tikrą įrodymą, kad aukcione atsidūręs paveikslas yra tas pats, kuris buvo pavogtas iš Nosenkų. Gal paprasčiausiai niekas nenori skandalo? Arba – kad triukšmas dėl išėmimo iš „Sotheby’s“ prekybos buvo sukeltas tyčia – kad būtų galima greitai susitarti su naujais savininkais. Čia reikia rimtai aiškintis.
– Visose šiose istorijose svarbų vaidmenį vaidina ekspertai. Būtent po jų sprendimų įsibėgėja pardavimo, perpardavimo, milžiniškų komisinių procesai. Bet jei randamas padirbinys arba pavogtas paveikslas, kuris pagal padirbtą ekspertizę buvo kontrabanda išvežtas iš Rusijos, ekspertas dėl nieko neatsako.
– Ekspertizės – pagrindinė šios grandinės grandis. Dabar Sankt Peterburge išketa unikali byla prieš menotyrininkę Jeleną Basner. Aš žinau, kad šią bylą atidžiai seka visi ekspertai.
– Jeleną Basner teisia ne dėl ekspertinio sprendimo, o dėl dalyvavimo nusikalstamame sandėryje!
– Taip, bet proceso metu aptariami ir ekspertinių sprendimų klausimai. Dabar situacija ekspertinio darbo srityje daug prastesnė, nei ji buvo prieš keletą metų. Atrodo, kad ekspertai iš tiesų nieko nebijo, ypač valstybinių įstaigų specialistai.
Mano manymu, valstybinė ekspertizė išvis turėtų būti panaikinta: tie patys ekspertai gali siūlyti savo sprendimus, bet ne valstybinio muziejaus, o savo vardu. Todėl kad dabar muziejai dengia savo bendradarbius, kliudo tyrimui. Aš seniai siūlau, kad ekspertai savo sprendimuose parašytų: „Tokio ir tokio specialisto privati nuomonė“. Tokiu būdu palaipsniui daugėtų ekspertų, kuriais galėtum pasitikėti.
– Kaip galima būtų apibūdinti Rusijos dabarties meno rinkos padėtį, jeigu kalbėtume apie galimų padirbinių ir vogtų paveikslų prekybą?
– Padėtis – blogesnė nei galima įsivaizduoti. Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, tuo nėra kam užsiimti: Vidaus reikalų ministerijos antikvarinis skyrius, kaip savarankiška struktūra, likviduotas, daugelis patyrusių darbuotojų išėjo iš darbo, o 2011 metais buvo išformuota Rusijos kultūros apsaugos departamentas, kuriame buvo skyrius, užsiiminėjęs pavogtų ir prarastų meno kūrinių paieška. Ir, žinoma, krizė – ji palietė visas sritis ir, žinoma, meno rinką.
– Kodėl apie šiuos nusikaltimus tiek mažai kalbama žiniasklaidoje?
– Tai pats subtiliausias dalykas: pinigai mėgsta tylą. Ir net jeigu pasitaiko skandalų, jų stengiamasi neafišuoti, jie blogai veikia meno rinką ir pardavėjo reputaciją. Mūsų svetainės skyriuje „Sugrąžinta“ ne tiek ir daug sugrąžintų meno kūrinių, kažkada pavogtų iš kitų savininkų: niekas nenori, kad jo vardas skambėtų šalia užuominos apie vagystę. Ir mes neskelbiame šios informacijos dėl savininkų prašymo. Aišku, jei tik neiškeliama baudžiamoji byla.
– Pastaruoju metu Rusijos meno rinkoje pasirodo vis daugiau garsių menininkų kūrinių padirbinių?
– Dabar pasitaiko mažiau rimtų, brangių kūrinių padirbinių, bet daugiau – antros ar trečios eilės meistrų. Kita vertus, bendras padirbinių skaičius padidėjo.
– Ar jums žinomi atvejai, kai muziejai įsigydavo padirbtų kūrinių?
– 2011 metais A.Puškino valstybiniame vaizduojamojo meno muziejuje buvo surengta paroda „Paryžiaus mokykla“. Joje buvo eksponuojamas Modigliani nutapytas Marevnos portretas. Muziejus panoro įsigyti šį paveikslą, bet kilo skandalas: vienas rusų kolekcininkas tvirtino, kad portretas gali būti padirbtas. Juo iš pradžių niekas netikėjo, nes tai, kad paveikslas originalus, patvirtino Romoje įsikūrusio Modigliani instituto direktorius Christianas Grigori Parisot. Jam pritarė tuometinė muziejaus vadovybė – direktorė Irina Antonova ir jos pavaduotojas Andrejus Tolstojus. Atsitiktinumas muziejų apsaugojo nuo skandalingo pirkinio. Netrukus Romoje Ch.G.Parisot buvo areštuotas – jam buvo pareikšti kaltinimai dėl 6,5 mln. Eurų vertės padirbtų Modigliani paveikslų legalizacijos.
– Ką pastaruoju metu pavyko atkasti jums ir jūsų bendradarbiams – padirbinius, iš privačių galerijų ar muziejų vogtų paveikslų sandėrius?
– Neseniai viename Europos aukcione pastebėjome abejotiną pirmos eilės rusų dailininko paveikslą – jis kaip du vandens lašai buvo panašus į tą, kuris paskelbtas mūsų padirbinių bazėje. Panašu, kad jį įsigijo rusas. Kol kas žinoma tik tiek, kad prieš kurį laiką būtent toks paveikslas Rusijoje praėjo ekspertizę ir dailininko autorystė nepasitvirtino. Gali būti, kad Rusijos ekspertams buvo parodyta kopija, o Europoje pardavinėjamas originalas.
– Atrodo, daug padirbinių atklysta iš Sankt Peterburgo. Ar tai tiesa?
– Specialistai teigia, kad iš Sankt Peterburgo atkeliauja išties daug padirbinių, beje, dažniausiai labai aukšto lygio, kalbant žargonu tai – „aukštos klasės šlamštas“. Jau yra ir terminas – „Piterio padirbinių mokykla“. Jie neretai pralenkia muziejų ekspertus. Būtent dėl tos mus būtina įtraukti į tarptautinę duomenų bazę. Vienas „Sotheby’s“ aukciono rengėjų argumentų ginant tai, kad iš prekybos išimtas Aivazovskio paveikslas yra „švarus“, buvo toks: „Jo esą net nėra „Art Loss Register“.
Bet šioje duomenų bazėje nėra jokios informacijos apie Rusiją! Apie tai ne kartą kalbėjo Christopheris Marinello, pats garsiausias ir autoritetingiausias meno detektyvas pasaulyje. Ch.Marinello Rusiją vadina meno rinkos juodąja skyle. Iš jos į pasaulį srūva didžiulis padirbtų ir pavogtų meno kūrinių srautas.
Parengė Ramūnas Gerbutavičius
