Galima netgi teigti, kad nėra šiuolaikinio meno parodos ar mugės, kurioje nebūtų nors vieno judančio vaizdo meno kūrinio. Vienas seniausių Europoje vaizdo meno festivalių „Videaonale“ jau 30 metų organizuoja šį renginį Vokietijoje, Bonoje, ir pristato rinktinę programą per pasaulines turnė. Tai vienintelis vaizdo meno festivalis, kuriame darbai kelias savaites demonstruojami muziejų parodose ne kaip vaizdo programos, bet kaip atskiri specialiosios parodų architektūros pristatymai.
Šiais metais 15-oji „Videonale“ aplankys ir Lietuvą, tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius ’15“, vyksiančią birželio 25-28 dienomis. Pristatyti „Videonale '15“ į Vilnių iš Vokietijos atvyks festivalio kūrybinė direktorė Tasja Langenbach ir projektų vadovė Jennifer Gassmann. Jos papasakojo, kaip 1984 metais nuo studentų iniciatyvos prasidėjęs mažas festivalis išaugo į pasaulio lygio renginį.
– Pirmiausia papasakokite, kaip atsirado „Videonale“, ar sunku buvo ją rengti kas dvejus metus nuo 1984-ųjų?
Tasja Langenbach: Kai 1984 metais atsirado „Videonale“, vaizdo menas pasaulyje gyvavo jau apie 15 metų. Paradoksalu, tačiau Vokietijoje iki tol nebuvo nė vieno festivalio, muziejaus ar kitos institucijos, kuri vaizdo meną laikytų atskira meno šaka ir pristatytų jį visuomenei. Panaši padėtis buvo ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Beveik nebuvo vien vaizdo menui skirtų festivalių – vos keletas Italijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje. Tad žmonėms, kurie domisi vaizdo menu, teko sukurti savo erdvę, kad galėtų stebėti, kas vyksta vaizdo meno pasaulyje, pažinotų jo kūrėjus. Taip Bonoje meno studentų iniciatyva atsirado tarptautinis šiuolaikinio vaizdo meno festivalis „Videonale“.
Bona pasirinkta dėl vaizdo menui palankios vietos – netoli Kelno ir Diuseldorfo. Žvelgiant į istoriją, XX a. 8-9-ajame dešimtmečiais Kelnas buvo vokiško avangardo šerdis, o miesto meno muziejaus „Kunstverein“ direktorius Wulfas Herzogenrathas vienas pirmųjų atskiroje parodoje pristatė kiną ir vaizdo meną. Diuseldorfo meno akademijoje dėstė tokie pasaulinio garso menininkai kaip kad Nam June Paikas ar Josephas Beuysas, kurie savo veikla smarkiai populiarino vaizdo meną. Visa ši aplinka ir kontekstas padėjo išsilaikyti iki šių dienų.
Žinoma, nebuvo lengva skirtingoms festivalio komandoms ir vadovams išlaikyti ją šitiek metų! Ypač kai vienintelis mokestis už festivalio rengimą dažnai būdavo žiūrovų plojimai ir menininkų padėkos.
- 2005 metais „Videonale“ persikėlė į Bonos meno muziejų (Kunstmuseum Bonn). Šis muziejus – išties įspūdingą meno kolekciją ir puikų vardą turinti institucija. Ar vietos pokytis pakeitė ir festivalio veidą?
T.L.: Persikėlimas į Bonos meno muziejų smarkiai pakeitė „Videonale“. Didžiausias pokytis buvo tas, kad iš alternatyviojo renginio, trunkančio trumpai, festivalis virto gerai išplėtotu festivaliu/paroda, trunkančia net keletą savaičių, keliaujančia po pasaulį. Bonos meno muziejuje labiausiai pasikeitė festivalio darbų pristatymo kontekstas.
Nors muziejus modernus, jis vis tiek klasikinė meno institucija, susitelkusi į moderniąją ir šiuolaikinę tapybą, fotografiją, skulptūrą. Būtent tokiems meno kūriniams muziejus ir buvo suprojektuotas: su aukštomis lubomis, baltomis erdvėmis, daug dienos šviesios. Sutikime, tikrai ne tinkamiausios erdvės pristatyti vaizdo meną.
Festivalio rengėjai turėjo įvaldyti šią erdvę ir tobulėti, nuspręsti, kaip pristatyti darbus muziejaus erdvėje be „black box“ sistemos. Manome, kad išskirtinė „Videonale“ erdvė tikrai patraukia lankytojų dėmesį. Net ir tų, kurie nelabai domisi vaizdo menu.
Bonos meno muziejaus erdvė pakoregavo ir vaizdo darbų atsirinkimo principą.Anksčiau rodydavome apie 200 kūrinių, o dabar kruopščiai atrenkame vos 45. Seniau galėdavome rodyti daugiau darbų, nes viename ekrane pakaitomis buvo rodomas ne vienas kūrinys. Bonos meno muziejaus parodoje kiekvienas vaizdo darbas rodomas atskirame ekrane, nemaišomas su kitais. Tai irgi išskiria „Videonale“ iš kitų vaizdo meno festivalių
- Kaip šiam festivaliui atrenkami darbai?
Jennifer Gassmann: Per pastaruosius metus gerokai padaugėjo menininkų, norinčių patekti į pagrindinę festivalio programą. „Videonale '11“ sulaukė 650 paraiškų, o „Videonale '14“ – net 2116! Tarptautinei komisijai, sudarytai iš 9 asmenų, atrinkti geriausius darbus tikrai nelengva.
- Festivaliui gyvuoja jau 30 metų, o kaip per tą laiką pasikeitė vaizdo menas?
T.L.: Į šį klausimą sunku atsakyti, nes nuo 1968-ųjų, kai buvo sukurti pirmieji vaizdo darbai, įvyko labai daug pokyčių. Pastaraisiais dešimtmečiais neabejotinai pasikeitė pati meno medija, todėl dauguma žmonių šiandien kalba nebe apie vaizdo meną, o apie judančių vaizdų meną arba dar plačiau – apie laiko (laiko veiksniu grindžiamą) meną (time-based art), bet ši sąvoka taip pat apima ir garsų, muzikos meną, performansus. Vietoj vaizdo juostų menininkai dabar naudoja skaitmenines laikmenas, o naujos techninės galimybės iš esmės pakeitė visą kūrimo ir eksponavimo procesą.
- Pakalbėkime apie meno kolekcionavimą ir apie specifinę jo atšaką – vaizdo meno kolekcionavimą. Kodėl žmonėms vis dar neįprastai skamba pasiūlymas kolekcionuoti vaizdo meną?
J.G.: Manau, tai lemia tik laikas. Toks pat buvo ir fotografijos likimas. Pastaraisiais metais vaizdo menas tapo neatsiejama nuo šiuolaikinio meno pasaulio. Vaizdo meno kūriniai demonstruojami muziejuose, mugėse ir parodose. Taigi anksčiau ar vėliau judantys vaizdai įsitvirtins meno rinkoje. Vis daugiau galerijų įtraukia vaizdo meno kūrinius į savo programas. Jauni menininkai savo kūryboje naudoja įvairiausias medijų rūšis, tad judantys vaizdai vis dažniau matomi parodose, meno mugėse ir meno kolekcijose.
Mūsų festivalis atstovauja laiko medijoms (time-base media), todėl mes pripažįstame akivaizdžią komercinės vaizdo meno pusės plėtrą, nors vaizdo meno kolekcionavimas vis dar yra elitinis. Kalbu ne apie kainas, kurios gali būti labai patrauklios, ypač jauniems kolekcininkams, bet apie tai, kad vaizdo menas yra atskirtas nuo kūrinio materialaus būvio ir unikalumo idėjos.
Čia susiduriama su leidimais, kurių mūsų skaitmeniniame gyvenime yra galybė, ir su laikmena, kuri pati savaime nėra vertinga. Nepakanka įkalti vinį į sieną. Vaizdo meno kūriniams rodyti reikia specialios įrangos. Galiausiai tai ne Pablo Picasso paveikslas virš sofos, o greičiau DVD grotuvas stalčiuje. Sakyčiau, kad vaizdo meno kolekcionavimas – pažangesnių kolekcininkų sritis. Vaizdo meno kūrinius vis dar sunku parduoti, ypač meno mugėse, nes šiems darbams suvokti reikia laiko ir tinkamos aplinkos. Tačiau manau, kad galerijos ir meno mugės turėtų dirbti šia linkme.
- Su „Videonale“ apkeliaujate nemažai pasaulio šalių. Kaip vietos auditorija priima jūsų programą?
T.L.: „Videonale“ peržiūros ir parodos vyko Indijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Taivanyje, Ukrainoje, Ispanijoje, Meksikoje, Graikijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Šiuo metu rengiame kūrinių pristatymą Lagose (Nigerijoje). Taigi kontekstai labai skirtingi ir, žinoma, yra tam tikrų kritinių temų, kurios negali būti priimtinos kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, homoseksualumas ar politiką kritikuojantys kūriniai.
Tačiau iki šiol neturėjome jokių didelių problemų arba jas buvo galima išspręsti. Vienas dalykas, pastebimas pristačius vaizdo meno kūrinius užsienio šalyse, tai, kad kai kur vaizdo menas nėra laikomas visaverte menine priemone.
Taigi tokiose šalyse labai mažai galimybių pamatyti vaizdo meno kūrinius ir net studijuoti šią sritį meno akademijose. Todėl mums labai svarbu pristatyti savo programą užsienio šalyse ne tik dėl festivalio reklamos, bet ir dėl pačios medijos kaip savarankiškos meno formos populiarinimo.
- „Videonale“ dalyvaus birželio 25-28 dienomis vyksiančioje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’15“. Kokią programą parodysite?
T.L.: Meno mugei „ArtVilnius ’15“ atrinkome tuos festivalio darbus, kuriuos sieja bendra tema. Tai pagrindinė šių metų festivalio tema – „Laukinis šauksmas“. Ji kelia klausimą, kaip šimtmečiais meno ir kultūros istorijoje gyvavusi laukinio gyvenimo tema gali būti panaudojama šių dienų diskusijose apie dabarties socialines, politines ir meno tendencijas.
Kokias asociacijas mums kelia laukinis gyvenimas ar kitoniškumas? Kaip reaguojame į laukinį, kuris mums pateikiamas tarsi kažkas keista ar nežinoma, ką šios reakcijos byloja apie mūsų kolegas, mus pačius ir mūsų aplinką? Kodėl toks kitoniškumas ne tik žavi, bet ir erzina?
Vilniuje galėjome pristatyti tik 8 kūrinius iš 38, rodytų Bonoje. Taigi neparodytų lieka kur kas daugiau. DVD diske, kurį išleidome kartu su katalogu, yra 25 visos trukmės kūriniai. Visus, kuriuos domina vaizdo menas, kviečiame užsisakyti šį DVD mūsų tinklapyje.
- Kokia, jūsų manymu, vaizdo meno ateitis? Jau esate užsiminę apie sąvokos kaitą, kai linkstama kalbėti apie „judančius vaizdus“.
T.L.: Judančių vaizdų bus visada, todėl visada bus ko nors panašaus į vaizdo meną. Galbūt ateityje mes jo nebevadinsime vaizdo menu, vartosime „judančiais vaizdais grindžiamų meno kūrinių“ sąvoką, kuri geriau atspindi medijų, naudojamų meno darbams kurti ir platinti, kaitą.
Mano galva, judantys vaizdai visose srityse – nuo televizijos, kino, muzikos vaizdo klipų iki reklamos, „YouTube“ vaizdo įrašų – ateityje taps dar svarbesni. Taip pat ir kaip meninė priemonė.
Todėl dar didesnis vaidmuo tenka muziejams, festivaliams, meno erdvėms, veikiančioms kaip šios meno formos filtras ir tarpininkas. Toms institucijoms, kurios atrenka darbus iš gausybės esamų vaizdų ir pasiūlo juos visuomenei.
Nors judantys vaizdai mus nuolat supa kasdieniniame gyvenime, ta kalba, kuria perteikiamas jų turinys, yra labai įvairi. Todėl būtų gerai, kad jie būtų pristatomi tam tikrame kontekste, pavyzdžiui, parodoje. Ten, kur jų kalbą būtų lengviau suvokti. Ir, žinoma, šiandien mes turime internetą, kuris tapo nauja platinimo platforma. Jis padarė videomeną prieinamesnį ir atnešė naujų stilių. Išpopuliarėjo neprofesionali, mėgėjiška kūryba, kurios daugybę pavyzdžių galime rasti YouTube tinklalapyje.
