Pasak autorės, šie paveikslai – filmo fragmentai – yra tarsi giluminiai prisilietimai prie gyvenimo rato momentų, prie pradžių pradžios. Juos jungia vos prieš mėnesį iki parodos atidarymo sukurti paveikslai, išryškinantys baltams svarbius mistinius simbolius.
„Baltų mitologijoje žmogaus atėjimą į šį pasaulį bei svarbiausius gyvenimo įvykius lydėjo ritualai, amuletai nuo blogos akies ar laimę nešantys simboliai. Bet ženklai gali būti ir neapčiuopiami – tarsi jausmas, jog kažkieno ranka veda kryptimi, kur link tu privalai eiti. Ir ne visada gali suprasti savo poelgius, juos paaiškinti. Viskas susipina į daugybės įvykių pynę, kurioje iš praeities prisiminimų išryškėja vienas ar kitas fragmentas, nušvintantis lyg saulės apšviestos senovinės žalvario segės spindesys ar žalčio-juostos margumas, – sako dailininkė. – Mūsų protėviams žmogaus gyvenimas buvo tiesiog etapas tarp natūralių gimties ir mirties virsmų, kur pažįstama aplinka įgauna kiek kitokią paskirtį. Todėl ir mano paveiksluose vėlių kelyje į anapilį lyg milžiniškame medyje atsiveria arkos, pro kurias matyti tolimos kiparisų alėjos, paslaptingi, nepraminti keliai, lėtai tekančios tamsios upės, o sukti laiptai veda vis aukštyn ir aukštyn – kelionės galo nematyti...“
Visoje J.Leikaitės kūryboje – animaciniuose filmuose, tapyboje ar knygų iliustracijose – savitai interpretuojamos lietuvių šventės, papročiai ir sakmės įgyja edukacinį pobūdį. Tačiau akivaizdžios didakcijos vengiama, o kiekviena tema (gyvenimo-mirties, apeigų ir kt.) pateikiama poetine kalba, per gilių spalvų derinius, etninius mitologinius simbolius, animaciniuose filmuose – ir per visa tai sujungiančią muziką.
Nors dailininkė teigia, kad jai labai patinka tapyti, pati pripažįsta, jog savo paveikslus vengia palikti tiesiog kaboti ant sienos – stengiasi, kad jie atgytų animaciniuose filmuose: „Animacijos menininkas yra tarsi magas, kuris gali sukurti neegzistuojantį pasaulį – savo kūrinyje jis sujungia grafiką, tapybą, tekstą, šokį, pantomimą, fotografiją, muziką ir garsą.“
Kėdainių krematoriume atidaryta paroda „Ženklai ir prisilietimai“ – dešimtoji autorinė paroda šiose erdvėse. Čia jau buvo eksponuoti tapytojų Valentino Ajausko, Giedrės Riškutės-Kariniauskienės ir Ričardo Garbačiausko darbai, keramikas Algimantas Patamsis pristatė autorinę ir urnų parodas, keramikė Nomeda Marčėnaitė – savo kurtų urnų pirmąją parodą, o menininkas Vaidotas Žukas – keraminius pano. Krematoriumo erdves puošė ir menininkų grupės „Lietis“ metalo plastika bei fotografės Aušros Barysienės meninės fotografijos.
