Pristatomų penkių jaunų tapytojų Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės, Gabrielės Šermukšnytės, Auksės Miliukaitės ir Vitos Opolskytės tapybos darbų ekspozicija „Didis grožis“ skirtingais aspektais reflektuoja tapybos istoriją, atveria grožio ir estetikos problematiką šiuolaikiniame mene ir kultūroje apskritai.
Grožio gyvenimas ir mirtis
Jau beveik porą šimtmečių grožio ir tapybos santykiai komplikuoti. Visi meno istorijoje pasitaikę bandymai reformuoti tapybinę raišką susidurdavo su visuomenės ir kritikų pasipriešinimu ir buvo laikomi pasikėsinimu į neliečiamą vaizduojamųjų objektų grožį ir harmoniją.
Netgi XIX a. 7 dešimtmetyje gimęs impresionizmas laikytas skaudžiu antausiu grožiui tapyboje. Ir vėlesnių modernistinio meno judėjimų drastiški eksperimentai ir naujų tapybos formų paieškos, susilaukdavusios aršaus nepritarimo, galop išklibino ne tik tapybos kūrinio kaip gražaus paveikslo sampratą, bet ir paskatino kalbas apie tapybos išsigimimą ir mirtį.
XX a. antrojoje pusėje išpopuliarėjusios naujos meno tendencijos, netradicinės raiškos formos, dekonstrukcijos ir antiestetizmo strategijos, atrodytų, galutinai išbraukė grožio kategoriją iš šiuolaikinio meninio diskurso, palikdamos diskusijas apie grožį plačiajai publikai, kuriai būtent grožis dažniausiai ir yra vienintelis meno kūrinio vertinimo kriterijus.
Žvilgsnis į tapybos istoriją
Eglės Karpavičiūtės žvilgsnis į tapybą, jos istoriją – intelektualus ir analitinis. Jos darbų motyvai yra meno kūriniai, menininkai, architektūriniai objektai ir kiti žymūs kultūriniai artefaktai. Pertapydama juos, tapytoja estetizuoja dažnai visai neestetiškas meno formas, abejoja įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą, šiuolaikinių menų hierarchiją. Ji pabrėžia meno vertinimo kriterijų priklausomybę nuo visuomenėje ir kultūroje veikiančių galios mechanizmų.
Naudodamą panašią strategiją, savitai tapybos istorija manipuliuoja Auksė Miliukaitė. Savo kūryboje įvairiai jungdama, sluoksniuodama įvairių laikotarpių paveikslų elementus, perkurdama chrestomatinius kūrinius, ji ieško estetinių ir pasakojimo atradimų. Istoriniai paveikslai tapytojai tampa medžiaga, padedančia atskleisti tapybos kaip medijos galimybes, o kartu ir komentuoja kūrybinių autoritetų tradiciją bei praplečia tradicinio portreto ribas.
Diskusija su portreto žanro istorija ir šiandiena – ryški Kristinos Ališauskaitės tapyboje. Ji atsiriboja nuo tradicinės būtinybės perteikti portretuojamojo individualumą: apibendrinti veidų ir rankų atvaizdai jos paveiksluose atlieka ženklo ar simbolio funkcijas. K. Ališauskaitė naudojasi jais kaip įrankiu, padedančiu jai tyrinėti platesnes identiteto ir žmogaus psichologijos problemas, bei nutapyto atvaizdo psichologinį paveikumą, jo gebėjimą sukelti emocijas. Menininkė savo darbuose naudojasi kinematografine estetika ir kuria vizualiai įspūdingas ir iškalbingas tapybines metaforas.
Popkultūra – įkvėpimo šaltinis
Gabrielės Šermukšnytės kūrybą inspiruoja populiariosios kultūros mitologija ir estetika. Pasitelkdama glamūrinius masinės kultūros įvaizdžius, menininkė ironizuoja kosmetinį grožį, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės besaikį vartojimą ir iš jo kylančias psichozes, bandymus daiktais ir puošmenomis numalšinti vidinę melancholiją.
Vitos Opolskytės tapyboje jungiasi realių interjerų fragmentai ir fantastiniai elementai. Suderinus skirtingus vaizduojamų objektų mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus, sukuriama alogiška, iracionali ir vizualiai klaidi erdvė. Kompozicijos priešinasi įprastinėms interjero harmonijos, vizualinio balanso nuostatoms. Tačiau kruopščiai ištapyti ornamentinio dekoro intarpai nurodo į nostalgija dvelkiančią tradicinio namų interjero estetiką.
„Gaidys“ siūlo intelektualias įžvalgas
Jaunąsias menininkes vienija intelektuali, netiesmuka prieiga prie savųjų tyrinėjimo objektų. Nenutoldamos nuo tradicinių tapybos plastikos, žanrų, formatų, kiekviena iš jų savaip konceptualizuoja ir aktualizuoja šią raiškos formą, atranda naujų estetinių impulsų. Teoriniai ieškojimai derinami su tradicine tapybine plastika.
Jos pagrindiniai elementai – potėpis, spalva – išlieka svarbūs šių tapytojų kūryboje, intelektualines įžvalgas bei emocinius išgyvenimus papildo vizualiniais ir estetiniais įspūdžiais.
Nuolatinės ekspozicijų vietos neturinti „Galerija Gaidys“ siekia menininkų kūrybą pristatyti netradicinėse, menininkų kūrybą atskleidžiančiose ir parodos koncepciją papildančiose erdvėse.
Taigi parodoje ne tik atspindimos naujausios figūratyvinės tapybos tendencijos, bet ir referuojama į jos tradicijas. Ekspozicijos architektūros elementai, primenantys puošnų saloninį interjerą, nurodo tuos laikus, kai neabejota kilnia tapybos misija skleisti didingą grožį ir kelti estetinį susižavėjimą.
