V.Kisarauskas – vienas iškiliausių lietuvių modernistinės
dailės kūrėjų. Tapytojas, grafikas, ekslibrisų bei koliažų
autorius, dirbęs dieną naktį ir palikęs įvairių kūrinių. Juos ir
galima pamatyti šioje retrospektyvinėje parodoje.
„Taip susiklostė mano likimas, kad nuo 1944 metų koja į koją su
Vincu Kisarausku ėjom. Gimnazijoj net vienam suole sėdėjom, –
pristatydamas šią parodą, į prisiminimus nusikėlė Lietuvos dailės
muziejaus direktorius Romualdas Budrys. – V.Kisarauskas buvo
daugialypė asmenybė, ne tik dailininkas. Jis galėjo būti ir
rašytojas, turėjo literato talentą, visą gyvenimą gerai valdė
plunksną.
Pokariu atvažiavom prekiniu traukiniu mokytis į Telšių
keramikos mokyklą. Jau tada išryškėjo Vinco gabumai dailei. Jo
kūryba – neišsemiama, jis buvo labai darbštus, dirbo nuo ryto iki
vakaro. Tapė tiesiog intensyviai – kalbėdavo su žmogumi, atėjusiu į
jo studiją, ir tapydavo.
Jis siekė vis kažko naujo, dar nematyto. Jo kūryba – dar
neįvertinta. Kartą, kai bendravome su poetu Marcelijumi
Martinaičiu, apie Vincą jis pasakė: „Tai – dailės vulkanas“.
Šios parodos kuratorė Milda Žvirblytė pabrėžė, kad V.Kisarauskas – vienas reikšmingiausių Lietuvos modernizmo kūrėjų, jo
reikšmė modernistinės tapybos raidoje – labai svarbi. Jis siekė,
kad jo kūryba būtų savalaikė, aktuali. Svajojo surengti parodą
Paryžiuje, taigi matė save Vakarų dailės kontekste. Vienas pirmųjų
Lietuvoje pradėjo siųsti savo ekslibrisus į Vakarų šalis.
„Vienas šios parodos tikslų – įvertinti V.Kisarausko kūrybą“,
– sakė M.Žvirblytė.
Pirmoji dailininko paroda 1961 m. buvo surengta Rašytojų
sąjungos klube Vilniuje. Tačiau ji buvo uždaryta, – dailininkas
nevaizduoja socialistinio gyvenimo. Juo susidomėjo saugumas. Tačiau
jo kūrybą vertino to meto Vilniaus intelektualai, kolegos, draugai.
Didžioji – eksperimentinė – dailininko kūrybos dalis tada liko
neperžengusi dirbtuvės slenksčio.
Devintajame dešimtmetyje oficialioji nuomonė apie V.Kisarauską
keitėsi, buvo surengtos dvi personalinės parodos. Tačiau
menininkas, kuris galėjo keisti tuometį lietuvių dailės pasaulį,
stovėjo nuošalyje – dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje.
V.Kisarauskas paliko ne tik kalnus paveikslų, grafikos lakštų,
bet fotojuostų, į kurias pasinėrė duktė Aistė. „Bandau pristatyti
V.Kisarauską kaip gyvą žmogų, su kuo jis bendravo, susitikdavo.
Jam buvo svarbu dokumentuoti tikrus įvykius. Mano tėtis ne tik
dirbo, bet ir aistringai keliavo. Kad ir ką darytų, tuo užsiimdavo
rimtai – ir mamai nukaldamas sagą, ir man palikdamas pirkinių
sąrašą eilėraščio formos“, – tėvą prisiminė A.Kisarauskaitė.
Bičiulio ir kolegos Valentino Antanavičiaus nuomone, V.Kisarauskas buvo modernistas iš Dievo malonės, iš prigimties. „Visą
laiką šnairavau, mokiausi iš jo, nors esame ir kartu dirbę, ir
keliavę. Aš dėkingas likimui, kad tokį neoficialių mokytoją
turėjau. Kai ką pabandžiau pasiskolinti iš jo“, – neslėpė V.Antanavičius.
Jis prisiminė, kad į tuometį Dailės institutą V.Kisarauskas
buvo įstojęs studijuoti tekstilės, bet paskui sugebėjo pereiti į
tapybą. „Prisimenu, kaip saugumiečiai nusivežė jį kelioms paroms
paauklėti. Kad ir kaip keista, po tų paauklėjimų jis nekeitė savo
stiliaus – nepuolė tapyti nei Raudonosios armijos, nei melžėjų. Ir
palaipsniui visi prie to priprato. Pirmiausia jį palaikė patys
menininkai“, – pasakojo V.Antanavičius.
Jo nuomone, lietuviški ekslibrisai tarptautiniu mastu buvo
pripažinti tiktai V.Kisarausko dėka. Tais laikais tai atrodė kaip
stebuklas. Juk viskas turėjo „eiti“ per Maskvą, o V.Kisarauskas
savo ir kolegų darbus į parodas užsienio šalyse siųsdavo paštu iš
Vilniaus. Ir šia jo „veikla“ susidomėjo saugumas – uždraudė iš
Lietuvos siųsti. Tačiau dailininkas surado išeitį – darbus veždavo
draugams į Minską, kad šie juos išsiųstų į užsienį.
Dailininkas Bronius Leonavičius prisiminė, kaip jis, V.Kisarauskas ir „gera kompanija“ dirbo Vilniaus modelių namuose. „O
Vinco darbštumas! – stebėjosi B.Leonavičius. – Čia kalba, čia
piešia kaip užsuktas – niekas jam netrukdė kurti. Jis iliustravo
Kristijono Donelaičio „Metus" tuose Modelių namuose. Bet reikėjo
piešti ir lozungą „Tegyvuoja gegužės 1-oji!“. Jis turėjo savo
kampą, kuriame tapė. Tačiau tų darbų negalėjo eksponuoti – jie
neatitiko socialistinio realizmo kanonų“.
Daugybė Vilniaus menininkų, intelektualų pradėjo traukti į
Modelių namus žiūrėti, ką V.Kisarauskas ten daro. O jis buvo labai
komunikabilus – bendravo ne tik su savo kartos, bet ir su Smetonos
laikų žmonėmis, pavyzdžiui, Juozu Keliuočiu, Pauliumi Galaune,
kurie už jį buvo daug vyresni.
