Tėvynėje jos nuolat laukdavo šeima, tad ji negalėjo Japonijoje užsibūti ilgiau. 47 metų moteris virpančiu balsu pasakojo, kad tik išvažiavęs ilgesniam laikui į tolimą šalį supranti, kaip myli Lietuvą, kad negali be jos gyventi. Tai ir privertė keramikę sustoti ir įsteigti Karmazinų keramikos centrą Vilniaus rajone, Dūkštų seniūnijoje.
Japonams trūksta kūrybiškumo
B.Kelerienė Japonijoje mokėsi ir dirbo keramikos centruose. Ji gyveno meno dirbtuvėse Kiūšiū ir Honšiu salose. Moteris aplankė ir Šikoku salą, tik vienintelės Hokaido salos neišvydo, nes ten per šalta ir keramika neklesti. Neišdildomą įspūdį jai paliko senieji keramikos centrai.
„Turiu pastebėti, kad japonai yra labai tvarkingi, bet kartais atrodo, kad jiems trūksta kūrybiškumo. Ten viskas aiškiai pasakyta, ką ir kaip daryti. Nelabai lieka vietos kūrybai.
Net vaikas, piešdamas animacinių filmukų personažą, nekuria ir neatsižvelgia į savo vaizduotę. Mano galva, jiems reikėtų laisviau kurti atsižvelgiant į europiečius ir amerikiečius“, – patarimais dalijosi keramikė.
Pasak B.Kelerienės, Lietuvoje atvirkščiai – daug dėmesio skiriama kūrybai. Dažnai atrodo, kad lietuviams kaip tik reikėtų daugiau orientuotis į tvarką. Sumaišius lietuvių kūrybiškumą ir jų tvarką išeitų labai geras derinys.
Kodėl nukenčia lietuvių darbų kokybė?
Lietuvė iš japonų pasisėmė kantrybės, išmoko ramiai dirbti ir nesiblaškyti. Viskas daroma sistemingai, žingsnis po žingsnio. B.Kelerienė pabrėžė, kad iš Japonijos parsivežė tvarkos ir sistemingumo pojūtį.
„Manau, kad mūsų ir jų sielos yra labai giminingos. Mėgstame tas pačias spalvas, natūralumą ir gamtą. Tačiau mes galėtume būtų dėmesingesni ir atlikti darbus nuo pradžios iki galo. Tuomet ir mūsų darbų kokybė būtų visai kita“, – kritikos lietuviams negailėjo keramikė.
Menininkui vertėtų atkreipti dėmesį į formą, kad nebūtų atsitiktinumų. Būtina žinoti, ko nori ir kaip tai padaryti. Keramikos degimo krosnis yra malkinė ir labai brangiai kainuoja, tai reikia labai gerai apgalvoti, ką dedi į tą krosnį.
Japonijoje viskas nuo pradžios iki galo padaryta rūpestingai ir neskubant. Čia nėra atsitiktinumų ir žmonės neleidžia sau žiūrėti pro pirštus ir daryti nekokybiškų gaminių.
Ten vaikai moka išgirsti tėvus ir mokytojus
Menininkę Japonijoje labai sužavėjo vaikai. Jiems neateina į galvą praleisti pamokas, neruošti namų darbų, nelankyti kūno kultūros pamokų.
„Kas dabar pas mus vyksta mokyklose, yra tragedija. Japonijoje vaikai sugeba girdėti, ką jiems sako tėvai ir mokytojai. Ten vaikai, šeima ir mokykla – tai bendras derinys“, – ramiu, bet kritišku balsu pasakojo B.Kelerienė.
Dirbtuvėse, kuriose gyveno menininkė, buvo ir japonų šeimų su vaikais. Taip jie rūpinosi, kad tėvai kartu galėtų ir dirbti, ir auklėti vaikus. Japonijoje kūdikis net iki metų lengva ranka gali būti atiduodamas į lopšelį-darželį.
Kitas dalykas – japonų kalba labai sudėtinga. Mokyklose daugiau nei dešimt metų vaikai mokosi savo kalbos, o po to dar ima žodynus ir tikrinasi, kaip vienos ar kitos frazės parašytos. Keramikė išmoko keletą žodžių, kurių jai reikėjo dirbant prie krosnies su moliu ir kuriant darbus.
B.Kelerienė tikino, kad pas juos nėra ir nemokamų dalykų. Visur už viską reikia susimokėti. Įėjimas į šventyklą gali kainuoti nedaug, tačiau pinigas po pinigo ir susideda didelės sumos.
Arbatos gėrimo ceremonijoje negali būti klaidų
Japonija garsėja arbatos gėrimo ceremonija. Viskas turi būti tvarkinga – pradedant jų drabužiu (kimono), baigiant skarele indui iššluostyti. Kiekvienas judesys yra ceremonijos dalis. Ten negali būti klaidų. Jie mokosi ceremonijos labai ilgai. Indai naudojami tris šimtus metų ar daugiau.
„Klausiau japonų, kaip padaryti, kad arbatos indas būtų tinkamas ir geras. Atsakymas buvo labai paprastas: „Kad išeitų skani arbata.“ Tai pagrindinis kriterijus. Be to, kiekviena jų indo dalis turi savo atskirus pavadinimus, kurie jiems labai svarbūs. Mums tai neaktualu ir tiesiog gražu pažiūrėti“, – kalbėjo moteris.
Labai graži jų tradicija – padėka prieš valgį. Dėkojama visiems: kas tą maistą augino, gamino, vežė ar kitaip prisidėjo. Pavalgius vėl dėkojama. Moteris šios tradicijos stengiasi laikytis ir tėvynėje: „Lietuvoje mintyse taip pat pasakau padėkos žodžius, kai tik prisimenu. Man tai labai gražu.“
Brangiausias kūrinys buvo parduotas Tokijuje
Pasak B.Kelerienės, kiekvienam darbui yra pirkėjas. Tie darbai nėra skirti greitai parduoti. Pavyzdžiui, puodelio kaina yra prieinama, nes tai buitinė keramika – vidutinė kaina apie 20 eurų. Kaina priklauso nuo technikos, kaip jis pagamintas, kokioje krosnyje degtas ir kam skirtas.
Brangiausiai parduotas jos darbas – nedidelis puodelis arbatai, kuris dalyvavo Japonijoje dviejose parodose ir buvo nupirktas Tokijuje. Jo kaina tuo metu, 2012 metais, buvo 1,5 tūkst. litų.
„Tai buvo paprastas puodelis arbatos ceremonijai, tačiau nebuvo tradicinės formos, kaip turi japonai. Galbūt tai jiems ir buvo įdomu. Jis buvo pagamintas iš lietuviško šamotinio molio, maišyto su granitu. Su baltu angobu ir peršviečiama glazūra. Darbas atliktas raku technika su specialiais niuansais, kurie buvo ir paprasti, ir įmantrūs, ir kartu netikėti. Vyravo balta, dangaus žydra ir juoda spalvos“, – savo darbą svajingu žvilgsniu mintyse piešė menininkė.
Meno kūrinį pardavė Tanabės muziejus Japonijoje. Moteris tuo metu buvo Lietuvoje, tad negalėjo pamatyti, kas jį nupirko. Vyko paroda „Naujojo stiliaus keramikos arbatos ceremonijai konkursas“. Buvo organizuojamas balsavimas, kuriame rinko labiausiai patikusius darbus. B.Kelerienės indas atsidūrė net devintoje vietoje tarp daugybės kūrinių. Buvo skiriamos ir piniginės premijos pirmos, antros ir trečios vietų laimėtojams.
Atidaryta pirmoji asmeninė paroda Lietuvoje
Praėjusį savaitgalį Karmazinų slėnyje (Vilniaus rajonas) buvo atidaryta pirmoji keramikės personalinė paroda Lietuvoje. Jos tikslas – kad žmonės pamatytų, kurioje vietoje yra įsikūrę ir kaip vyksta kūryba. Parodoje spindėjo šešiolika saulės apšviestų eksponatų.
„Skirtingos krosnys leido išgauti nepakartojamus, unikalius išsilydžiusių pelenų raštus ant molio. Ši patirtis paskatino mane statyti aukštos temperatūros keramikos degimo krosnį čia, Karmazinų slėnyje“, – su užsidegimu kalbėjo keramikė B.Kelerienė.
Čia jokių dažų ir glazūrų nereikia, nes viską padaro degant krintantys pelenai. Įsižiūrėjus galima pamatyti labai daug spalvų ir vaizdų. Raštai išeina įvairūs – pelenai nuteka, įsigeria į molį, krinta kaip snaigės.
„Malkinio degimo technikoje yra daug gyvumo. Kai deginame elektrinėse krosnyse, viskas žinoma ir labai lengva sukontroliuoti procesą. O čia daug kas nežinoma. Pavyzdžiui, ant šios vazos, žinojau, kad tekės pelenai, tačiau, kad išeis toks gražus violetinis atspalvis, tikrai negalėjau numatyti“, – rankose laikydama kūrinį procesą apibūdino keramikė.
Menininkė sakė, kad nesiekia lengvai išgaunamais efektais prisivilioti žiūrovų. Jai svarbus visas gamybos procesas.
„Jaučiu stichiją ir gamtą. Vienybė su ugnimi gali padėti sukurti ramų ir iš pirmo žvilgsnio paprastą darbą, tačiau gerai įsižiūrėjęs kiekvieną kartą pamatysi vis daugiau. Aš nežaidžiu žemės branduolio ir neimituoju degančios lavos. Iš tiesų esminis dalykas, kaip keičiasi medžiagos. Savo darbais stengiuosi atskleisti vienybę, kuri išryškėja tarp formos ir spalvos“, – apibūdino B.Kelerienė.
Lietuvoje tokios keramikos darbų labai mažai, nes nėra tokių degimo krosnių, todėl tenka dažnai keramikos darbus degti svečiose šalyse: Estijoje, Japonijoje, Latvijoje. Menininkė tikina, kad iš šios veiklos tikrai įmanoma pragyventi.
