„Facebookas“ jau tapo kasdienių pasivaikščiojimų gatve. Žiemą tai lengva pateisinti: tikroje gatvėje šalta, beveik visada tamsu, o tamsoje tyko pavojai. Kam švaistyti elektrą apšviečiant gatves, kai visų namuose švyti ekranai? Juose yra beveik viskas, ko žmogui reikia. Pavyzdžiui, darbas. Kažkada reikėjo sukurti materialias darbo vietas, todėl jo trūko, egzistavo toks reiškinys, kaip bedarbystė. Dabar ekrane darbai randasi iš nieko ir lengvai dauginasi – juos peri elektroninio pašto žinutės, pelės mygtuko paspaudimai ir hipernuorodos. Dirbdamas priešais save turi ne uždarą kontorą, o begalinę iliuzinių plokštumų perspektyvą. Tekstas už teksto per tekstą ir ant teksto. Poilsis irgi po ranka – bet kada gali pabėgti į vaizdus ar paplepėti su keliais šimtais draugų. Pasitvirtini, kad jiems dar patinki. Slankiodamas po jų šios dienos „būsenas“ sužinai visas svarbiausias naujienas, o ko nesužinai, tas ir neegzistuoja. Greitai aptari parodas, romanus, filmus ir politikų veiksmus. Jei kas nors suerzina, tiesiog praleidi ar net ištrini. Gera ten, slenka vaizdų ir plepėjimų srautas, visi vienas kitam patinka, žiūrėk – jau ir naktis praėjo. Šioje greitai tenkinamų norų gatvėje nešalta ir nepučia vėjas, čia gali atsitiktinai sutikti bet ką, iš anksto nesusitaręs, neišradęs jokio reikalo. Ir visi supranta, kad tai – tik surogatas, todėl sutartinai spaudo mygtuką „patinka“, perskaitę kažkieno pasidalintą pokštą: „Dabar mėginu susirasti draugų už „Facebooko“ ribų taikydamas tuos pačius principus. Taigi kiekvieną dieną einu gatve ir pasakoju žmonėms, ką valgiau, kaip jaučiuosi, ką dariau, ką darysiu. Be to, klausausi kitų žmonių pokalbių ir sakau jiems „man patinka“. Net baksteliu į juos! Ir tai veikia! Dabar mane jau seka trys žmonės: policininkas, psichiatras ir psichologas! :)“. Aišku, niekam nešautų į galvą elgtis gatvėje kaip „Facebooke“, nors tai nereiškia, kad čia jūsų neseka policininkas, psichiatras ir psichologas.
Apie „Facebooko“ privalumus susimąsčiau vieną atšiaurią pavasario dieną, kai panorau susitikti su draugu. Jis buvo kitame miesto gale, reikėjo palaukti kokį pusvalandį. Lijo, tad įlindau į prekybos centrą. Jokio išmanaus aparato neturiu, tai kuo gi užimti mintis? Paskaitysiu laikraštį su kava, pagalvojau, prisiminsiu tą seną mielą užsiėmimą. Prekybos centre jų pilna – visas didžiulis skyrius ir dar keli stendai. Būtinai susirasiu ką nors. Pradėjau ieškoti. Norėjau kažko literatūrinio, kad nuneštų toliau nuo žiemos, nuo banalios gatvės, kažkur visai kitur. Yra gi pas mus literatūrinių savaitraščių ir žurnalų. Sako, netgi per daug. Peržiūrėjau visą skyrių, jis margas: maisto ruošimo patarimai, namų interjero puošybos patarimai, psichologo patarimai, ypač – kaip ištverti vienatvę dviese, patarimai, kaip auginti vaikus, kad jie niekada nesirgtų, nieko nebijotų, būtų geri ir protingi, patarimai kaip mylėtis ir gražiai atrodyti, patarimai kaip fotografuoti, kryžiažodžiai, sudoku, burtai, vietiniai skandalai ir Rusijos grėsmė, vadinamųjų žvaigždžių lovos paslaptys ir daugybė veidų. Yra net mokslo žurnalų ir politikos komentarų. Bet literatūros nėra. Gal neįžiūrėjau tame patarimų turguje? Jis priminė „Facebooką“ – daug vaizdų, trumpi tekstai po jais, toks pats galingas srautas, tik stovintis kaip siena. Bet tai kitų žmonių „Facebookas“ – kitos bendruomenės, kuri neaptarinėja nei literatūros, nei filosofijos, nei parodų, nei kino sociopsichologinės reikšmės. Tai ta bendruomenė, kurios aš „neseku“, kai prisijungiu. O ji greičiausiai neseka manęs. Mes vieni kitiems visiškai neįdomūs. Tame prekybos centro stende pamačiau spalvotą ir linksmą susvetimėjimą.
Bet laukti vis tiek reikia. Ką gi, nuėjau į kepyklėlę gerti kavos be laikraščio. Pardavėja man atriekia storą pyrago gabalą, įpila kapučino, prideda sausainį. Prie pirmo staliuko sėdi pagyvenusi dama su skrybėle, ryškiai dažytomis akimis ir storu grimo sluoksniu, vargiai užlyginančiu raukšles. Atsisėdu kuo toliau, stengiuosi į ją nežiūrėti, geriu kavą, knebinėju tortą ir ieškau, kuo čia susidomėjus. Priešais mane – tik tortų vitrina. Ką gi, patyrinėkime juos. Štai kokie jie – padėti ant popierinių padėkliukų tokiais gražiais ažūriniais krašteliais, apšviesti taip, kad išryškėtų cukrinių papuošimų spindesys, aguonos, riešutai, šokoladinio glaisto tįsumas ir kremo oriškumas, sluoksniuotos tešlos sluoksniai ir trapios trupiniai. Bet mano puotą staiga pertraukė prie vidurinio staliuko atsisėdęs vyras – toks įsisenėjusios girtuoklystės pažeistu veidu, praretėjusiais neplautais plaukais. Va kokia būna kompanija, kai esi tikrovėje, pagalvoju. Vyrukas imasi darbo – lėtai, vis pamesdamas siūlą, riša puokštelę iš pumpuruotų šakelių, primulių ir žibučių. Pirmiausia įteikia mažytę puokštelę pagyvenusiai damai. Paskui, pasirausęs maiše, ištraukia meduolį, į jį įsmeigia kitą puokštelę ir duoda man. „Čia toks minimalistinis“, – sako. Iškart suprantu, kad menininkas, gal net yra vienas iš mano draugų „Facebooke“. Padėkoju ir iškart nufotografuoju. Tada ateina lauktasis draugas ir didžiausia pavasario puokštė tenka jam. „Gal duok trisdešimt penkis centus?“, – paprašo ir gauna. O mes nueiname savais keliais.
Tačiau ant mano stalo tebestovi ši meduolinė ikebana – tikrovės spyris, pažadinęs iš žiemos miego ekranuose. Priverstinis laukimas be laikraščio ir be jokios kitos medijos buvo toks keistas, kad pamačiau viską tarsi iš kitos veidrodžio pusės. Sakoma, kad nuolatinis buvimas virtualioje erdvėje bukina. Tačiau tai – tik iliuzija. Iš tiesų viskas yra kaip tik atvirkščiai. Ekranas ir yra tikroji intelektualinė erdvė, nes ten patekus, galva dirba – didžiuliu greičiu ir pralenkdama laiką. O atsijungus belieka ilsėtis – kyboti nesvarumo būklėje, kol laikas tave pasivys. Taip ir matau – po miestą klajoja virtualios erdvės kosmonautai, kurie pabunda tik vėl prijungti prie ekrano.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
