„Lazdelė vaiko rankoje yra fundamentalus pasaulio pažinimo įrankis“, – įsitikinusi fotografė, tapusi pirmąja lietuve, kurios darbai apdovanoti šiame prestižiniame fotografijos konkurse.
– Kaip radosi fotografijų ciklas „Berniukas su lazda“?
– Seriją inspiravo labai asmeninė istorija. Kai sūnus buvo dar labai mažas, dažnai eidavom pasivaikščioti. Vaikai yra linkę rinkti lazdeles, akmenis, bet kokius įdomius objektus. Dažnas mūsų pasivaikščiojimas baigdavosi ašaromis prie namų durų, nes lazdeles reikėdavo už jų palikti. Turėjome tokias taisykles. Lazdelės buvo nuolatos nešamos ir kaupiamos. Netgi valytoja žinojo, kad tų lazdelių paimti nevalia, jos yra be galo svarbios. Vaikas tai vadino kolekcijos dalimi.
Derėjomės su juo, po kurio laiko toms lazdelėms atsirado atskiras kampas namuose, tuomet nutiko esminis šios istorijos įvykis. Vieną vasarą, prieš pat mano gimtadienį, šitas mano herojus, mano sūnus, apsisprendė, kad gali padovanoti savo lazdeles man – gimtadienio proga. Žinoma, priėmiau tai labai jautriai.
Vėliau, kai jau pradėjau dirbti su šiuo projektu, kai jau mačiau jį labiau kaip meno projektą, pastebėjau, kad tai nėra unikali būtent šio vaiko patirtis. Tai – bendra vaiko patirtis. Lazdelė vaiko rankoje yra fundamentalus pasaulio pažinimo įrankis. Pradėjau matyti ne tik savo vaiką, bet ir kitus, pamačiau, kad tokių herojų yra labai daug. Vaikai su lazdelėmis yra visur aplink.
Tokia pradžia. Taip kūrėsi istorija. Per daug jos nerežisavau. Matydama situacijas, kurios vyksta prieš mane, dokumentavau jas ir dėliojau į seriją.
– Kaip vyko paieška kadrų, berniukų, vaizdų?
– Ji nevyko dirbtinai. Čia vėl bendra patirtis. Tikriausiai tie, kurie turi vaikų, arba turi jų savo aplinkoje, pastebi, kad vaiko pasaulis ir vaiko elgesys yra labai laisvas, labai neapribotas, kartais labai sunku atsispirti ir nefotografuoti. Reikia tik spėti užfiksuoti scenas, kurias jis sukuria aplink save, tuos gyvus performansus, jų netgi režisuoti nereikia. Su vaikais mes būnam labai daug kur. Jeigu turi tą dieną kamerą, tai ir įvyksta situacija, įvyksta kadras.
– Kokia buvo jūsų reakcija sužinojus, kad šis ciklas nominuotas tokiems svarbiems, prestižiniams apdovanojimams?
– Labai džiaugiuosi. Tam tikras pasitikrinimas menininkui svarbus. Kurdama seriją, tikėjau, kad tai – geros fotografijos. Galiu jas vertinti pagal tam tikrus kriterijus, matau, kurios stipresnės ar silpnesnės, pati jomis tikiu. Tačiau labai svarbu, kai tavim patiki ir kas nors kitas. Man tai labai svarbus įvertinimas. Žinant konkurso dydį, žinant autorius, kurie finale, žinant, kad jų buvo labai daug, žinant komisiją, tikrai labai smagu.
– Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?
– Trylikos metų labai norėjau fotoaparato. Ir kam man jo reikėjo – nežinau, ar tie kadrai ko verti, net nežinau, kur dabar jų ieškoti, kokiose dėžėse palėpėje. Fotografija atėjo intuityviai, iš noro fiksuoti, kas vyksta aplinkui.
Vėliau jau žiūrėjau į tai sąmoningiau. Kai reikėjo rinktis specialybę, atsirado pragmatinis žvilgsnis – ką su ta fotografija veikti? Baigusi studijas, susidūriau su realybe – ką aš darysiu, kur nueisiu su ta fotografija?
Dabar tai – jau gyvenimo būdas, jau labai sunku nuo jo atsiplėšti, negaliu nefotografuoti. O kelias buvo ilgas, daug dvejonių. Buvo gana ilgų kūrybinių pauzių, kai tikrai galvojau, kad fotografiją reikia padėti į šalį, bet vėl grįžtu ir matau, kad tai nebeišvengiama.
– Vilniaus dizaino kolegijoje dėstote dokumentinę ir reportažinę fotografiją. Kodėl būtent tokia fotografija Jums artimiausia?
– Netapatinčiau savęs su dėstoma sritimi. Mane domina tiek portretinė, tiek meninė fotografija plačiąja prasme. Galbūt kalbėčiau apie fotografijos – toks gal nelabai tinkamas žodis – projektus, kai turi idėją, o jos išraiška gali būti ir dokumentinė, ir portretinė, ir abstrakti ar dar kokia nors.
Nesijaučiu didele būtent dokumentinės fotografijos eksperte. Buvau pakviesta dėstyti būtent šią sritį dėl susiklosčiusių aplinkybių – tuo metu sekėsi dalyvauti būtent šios fotografijos konkursuose, buvau pastebėta. Man ji įdomi. Gal dėl to, kad įdomi, ji man dabar ir sekasi. Matau dokumentinę fotografiją kaip vieną jautriausių fotografijos žanrų. Gyvas įrodymas to, kas vyksta dabar, mūsų dabartinio laiko įrodymas.
– Filosofai ir menotyrininkai kalba apie šių laikų vaizdų kultūrą, fotoaparatus turi visi, kas tik gali. Ką turi pastebėti, kuo turi išsiskirti profesionalus fotografas, kad nepranyktų užfiksuotų vaizdų masėje?
– Fotografo asmenybė lemia idėjas, kurias jis pasirenka. Kai turime tiek galimybių rinktis įvairiausias technikas, nebėra svarbu, ką pasirinksi, svarbu idėja. Su tuo susiduriu, dirbdama su studentais. Dažnai akcentuoju, tikriausiai dauguma fotografų galėtų pasakyti – nesvarbu, kokį pasirinksi darbo įrankį, telefoną, analoginę kamerą ar dar kokią nors išraišką, yra svarbu, ką tu pasakysi, paėmęs tą aparatą, kaip tu pamatysi. Galiausiai lieka svarbi idėja.
– Ar teikiate pirmenybę kokioms nors išraiškos priemonėms?
– Yra tam tikri kokybiniai kriterijai. Pirmiausia tai – šviesa, kompozicija. Kai žiūriu pro kameros akutę, pirmiausia bandau pagauti, sudėlioti kompoziciją teisingai, taip, kad ji perteiktų idėją, kurią noriu perteikti. Kartais ta kompozicija gali būti kaip tik labai sulaužyta, gali būti neteisinga, netvarkinga, bet jinai man padeda perteikti idėją. Tai tam tikra estetika, sunku apie ją kalbėti, tu net negalvoji apie tai, įrankio įsisavinimas ir išmanymas leidžia apie jį nebegalvoti.
Esu tradicinės, klasikinės fotografijos mėgėja. Lyginant su dabartine fotografija, kartais ji netgi ekspresyvesnė, laisvesnė. Paėmęs klasikų – Roberto Franko, Henrie Cartier Bressono – archyvus gali labai nustebti, kad tokia sena fotografija atrodo kartais net modernesnė už dabartinę.
– Kokios temos jus domina, kokioms teikiate pirmenybę?
– Pavadinčiau vienu žodžiu – žmogus. Domina kritiniai žmogaus gyvenimo momentai, bet visa tai ateina per patirtį. Jeigu kalbėtume apie seriją „Berniukas su lazda“ – gimęs pirmasis sūnus keitė pasaulį, supratimą, kas yra vaikas. Su jo atsiradimu atsirado ir temos, pradėjau pastebėti ir fotografus, kurie dirba šia tema, kaip jie prieina prie to vaiko pasaulio. Atsivėrė dideli nepažinti klodai. Tai įvyko natūraliai. Aš gal to vaiko nebūčiau niekada pastebėjusi taip giliai, kaip jį matau dabar, šalia savęs turėdama jų pasaulį, man jis buvo gal per daug tolimas.
Lygiai taip pat kol šeimoje neturi, tarkime, ligonio arba kol nesusiduri su kitais sunkumais ar džiaugsmais, neįvertini tos žmogaus gyvenimo perspektyvos. Kai ją matai, tau ji įdomi tuo momentu, ir tu su ja dirbi. Mano tema yra žmogaus gyvenimas.
– Ką pastebite ir ką kalbate su studentais apie dokumentinės, reportažinės, apskritai – apie fotografijos situaciją Lietuvoje?
– Būtų gana sudėtinga kalbėti labai plačiai, yra labiau kompetentingų žmonių, kurie galėtų pasakyti apie bendresnę situaciją. Norėčiau remtis asmenine patirtimi. Labai sunku įtikinti studentus dirbti būtent šitoje srityje. Matyt, dėl labai natūralių priežasčių. Jie nesupranta, kam to reikia. Nėra rinkos, jie nežino, kur tokią fotografiją galėtų padėti. Neturime tradicijos, nėra užsakovo, kuris paimtų tas fotoistorijas, tą tikrąją dokumentiką. Pažiūrėkime, ko pilni mūsų žurnalai, portalai, kurie rašo apie žmones, kuo jie tas istorijas iliustruoja...
– Lietuvos fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis minėjo, kad dabartinė dokumentinė ir reportažinė fotografija žiniasklaidoje pavirto į kortų kaladę, kur tik du, du, du, du, prie sienos visi po du sustoję, jokio įvykio, jokios prasmės ir jokios idėjos, kad dokumentinė, reportažinė fotografija išsigimė, jos nebeliko.
– Per paskaitas leidžiu sau pakalbėti ir truputį grubesniais terminais. Mes kritiškai žiūrime, bandome rasti priežasčių, kodėl jaunam žmogui reikėtų ta fotografija užsiimti. Ji tikrai neneša jokio pelno, neduoda išgyvenimo perspektyvų tau, kaip jaunam fotografui, kol tu dar nerandi sau vietos ir galvoji, kuriuo keliu pasukti. Natūralu, kad dauguma renkasi populiaresnes sritis. Netgi tuos, kurie pasirenka reportažinę fotografiją, bando apčiuopti žurnalistinius principus ir galvoti apie tai kaip apie savo būsimą profesiją, dažnai samdo kaip eilinius reporterius, kurie turi nubėgti į kokius nors įvykius, greitai nufotografuoti žmones, kaip sakote, sustatytus prie sienos. Tuo viskas ir pasibaigia.
Bandome rasti prasmę žiūrėdami į platesnę, į pasaulinę rinką. Ten poreikis didelis, ten jau galime kalbėti apie plačius kūrybinius laukus, apie be galo įdomų darbą, tai – svajonė, bet ji veikia tarptautinėje rinkoje. Studentai (kai kurie, negaliu kalbėti už visus) tikrai turi gana gilų ir jautrų vidinį pasaulį, kurį galėtų puikiai išreikšti dokumentine fotografija.
– Labai įdomi didelės apimties jūsų fotografijų serija „Lietuvos kultūros veikėjų portretai 2005–2006“, kurioje kultūros veikėjai charakterizuojami per jų batus, sulaukė daug gerų daug atsiliepimų. Kaip kilo mintis ir kaip sekėsi visai kitu kampu pažvelgti į Lietuvos kultūros veikėjus?
– Tai – tęstinis projektas, nepadėjau jo į šalį. Kultūros veikėjų yra be galo daug. Pirmasis sąrašas, kurį tada pasidariau, buvo, atrodo, 200 kultūros veikėjų, ir jis neatrodė didelis. Nespėjau labai daug padaryti per tuos metus, nes pasirinkau specifinę atspaudų techniką, nelabai eksploatuojamą ir gal ne visai žinomą. Pati gaminau fotopopierių – ant didelio formato tepama emulsija, darbai labai specifiniai, tarp tapybos ir fotografijos...
– Grafiniai?
– Galbūt labiau grafiniai. Daug kas negalėjo patikėti, kad tai – fotografija, galvojo, gal tai – grafikos darbas. Techninė pusė užėmė daug laiko, taip pat – ir bendravimas su žmonėmis, meno ir kultūros veikėjais. Tuo metu buvau ką tik baigusi bakalauro studijas. Jaunas žmogus turi daugiau sveiko įžūlumo prieiti prie kitų, dabar galbūt santūriau elgčiausi, bet tuo metu man nebuvo problemų užkalbinti gatvėje matytą veidą, paprašyti batų ir paaiškinti, ką darau.
Tai apskritai buvo pirmas didelis mano projektas, turėjęs didesnį atgarsį, labai reikšmingas mano, kaip fotografės, karjerai, nes tie žmonės, kuriuos sutikau, darė man įtaką ir vėliau. Priėmiau juos kaip labai svarbius nepažįstamuosius savo gyvenime.
Buvo vienintelis prašymas – duoti kokius nors charakteringus batus, panešiotus, arba batus, kurie galbūt labiausiai atspindi asmenybę. Buvo gal tik pora menininkų, kurie atsisakė, galbūt priėmė prašymą kaip įžeidimą, visi kiti reagavo labai geranoriškai, net nereikėjo aiškinti, užteko pasakyti – noriu pateikti portretą per batus, ir viskas buvo aišku.
Buvo tikrai be galo įdomių istorijų, dabar jas jau šiek tiek primiršau, bet, jeigu atsiversčiau dienoraštį (nes kažkieno patarimu jį rašiau), – buvo labai daug įspūdžių, bendravimas su menininkas buvo ypatingas. Ir komiškų istorijų buvo, ir labai jautrių. Projektas man paliko labai didelį įspūdį, po jo nelabai galėjau imtis naujo kūrybinio darbo, jaučiausi išsunkta, labai išgyvenau, jaučiausi atsakinga už tuos portretus. Taip išėjo, kad po to padariau ilgesnę pauzę.
– Nepadėjote taško šiame projekte, vis dar fotografuojate?
– Taip, turiu daug neatspaustų negatyvų. Dabar jau galiu sau leisti asmeninę fotolaboratoriją, tikiuosi, kad būtent joje galėsiu tęsti. Kai studijuoji, turi daug laiko, gal noro daugiau turi ir gali naktis leisti universiteto fotolaboratorijose, ką ir darydavau, bet dabar jau norėčiau privatesnės darbo vietos. Kadangi ją dabar jau turiu, tikiuosi, kad serija bus papildyta ir kada nors parodyta didesnės apimties parodoje.
– Kalbinant menininkus beveik visi jie pabrėžia, kad reikia nesustoti vietoje, domėtis, tobulintis, atrasti ką nors naujo, eksperimentuoti. Ar sutiktumėte su tuo? Kuo domitės, galbūt svajojate išbandyti kokią nors naują techniką ar žanrą, išsikelti sau iššūkių? Kaip žvelgiate į savo, kaip fotografės, kaip menininkės, tobulėjimą?
– Mano paieška tikriausiai nekrypsta į šiuolaikines technologijas ar šiuolaikinius dalykus. Aš kaip tik turbūt einu atbuliniu keliu. Didžiausią inspiraciją man suteikia senieji meistrai. Esu linkus atsigręžti į fotografijos archyvą, patiriu didelės nuostabos akimirkų, nes ten – dideli klodai inspiracijos. Esu linkusi žiūrėti į fotografijos istoriją ir ten semtis idėjų. Į ateitį pažvelgti man būtų gana sunku. Gal ne visada man patinka tai, kas dabar vyksta su fotografija, ta masine, jeigu taip galima ją įvardinti. Fotografijos archyvuose man šiek tiek saugiau, jaukiau.
– Minėjote studentus, kuriuos sunku motyvuoti, nes jie nežino, ar bus reikalingi Lietuvos rinkoje, ir kad reikia iš ko nors gyventi. Dažniausiai tai būna užsakomoji fotografija, laisvai samdomi fotografai šventes fotografuoja, kokį svarbų įvykį – gimęs kūdikis ir pan. Jūs irgi tuo užsiimate? Kaip fotografui neprarasti savasties, savo meninio požiūrio, savo matymo kampo, kai atlieki kieno nors užsakytą darbą, už kurį tau yra mokama. Kaip fotografui išlikti menininkui, o ne tik būti fotografu, kuris tik užfiksuoja akimirkas?
– Gal nereikėtų meluoti nei sau, nei kitiems. Galbūt reikia rizikuoti ir nedaryti to, ko nenori daryti. Gal tie visi sėkmingi atvejai ir atsitinka, kai išdrįsti kalbėti taip, kaip supranti, kaip galvoji.
Lygiai tas pats ir su fotografijos kalba. Jeigu tau nepriimtina fotografuoti kokius nors dalykus, tai nereikia to daryti. O šeimos šventės ir visokie užsakomieji darbai gali būti atlikti ta pačia dokumentine stilistika.
Iš savo patirties sakyčiau, kad didesnė dalis žmonių būtent ir vertina tokią fotografiją ir kreipiasi į mane kaip į amatininką, menininką-amatininką, su prašymu dokumentuoti kokį nors gyvenimo įvykį. Jie tikisi būtent tos tikros, dokumentinės fotografijos, o ne sumeluotos, ir jau ateidami žino, kad iš manęs gali nesitikėti pozų ir laimingų veidų, jeigu jų nebus. Jeigu bus tie veidai, aš juos nufotografuosiu, bet dirbtinai jų nekursiu. Gal reikia drįsti rizikuoti, nepaversti to kančia. Kiekvienas gali surasti savo vietą.
Aš bandau eiti dokumentiniu keliu, tokiu, kokį matau ir suprantu. Paaiškėja, kad yra ir klientų, kurie irgi taip mato, taip supranta, to nori, tai gal ir neprarandi to meninio pasaulio, neišeini iš jo taip toli.
– Tačiau kodėl nemažai fotografų bando paslėpti tą faktą arba galbūt gėdijasi, kad jie yra laisvai samdomi fotografai? Jie norėtų savo idėjas išreikšti ir būti vertinami kaip menininkai, o dirba dažnai kaip amatininkai.
– Nenurašyčiau amato kaip gėdingo. Amatas, jeigu gerai atliktas, turi dar didesnę vertę negu kokia nors pseudomeninė fotografija. Bet yra tas asmenybės suskilimas, kai tu jauti viduje, kad gali daugiau, tu esi menininkas, tave žemina užsakomieji darbai, gėdijiesi apie tai pasakyti. Tai tikriausiai yra melavimas sau. Jeigu tu juos darai – kam tu juos darai? Gal reikia į tai atsakyti. Dėl pinigų, dėl pajamų, ar tau tikrai jų labai reikia?
Tai – sudėtinga tema. Dažnai iš to rato išeiti yra labai sunku, įsivaizduoji, kad tu tik šiek tiek padirbsi, tave pavaikys kaip fotografą, nurodinėdami, ką tau reikia fotografuoti, darysi tą fotografiją, kurios nenori, bet tuo pačiu tu ją eskaluoji, platini, tu ją parduodi, formuoji tam tikrą rinką ir prisidedi prie to užburto rato, prie tokio fotografijos sampratos formavimo. Kita vertus, visada yra žmonių, kuriems reikia tokios fotografijos. Negali atsakyti vienprasmiškai.
Aš visą laiką esu už tai, kad reikėtų eiti savo keliu ir nepaisant visokių sunkumų bandyti jį ištverti. Nuoširdžiai dirbant, nemeluojant sau vis tiek pasieksi tašką, kai jau galėsi stovėti iškelta galva ir nebus gėda pasakyti, ką tu fotografuoji ir kodėl tai darai.
D.Dagienės fotografijos su kitų „Sony World Photography Awards“ nominantų ir laimėtojų darbais nuo balandžio 24 dienos iki gegužės 10 dienos bus eksponuojamos legendiniame „Somerset House“ meno centre Londone rengiamoje parodoje.
LRT Klasikos laida „Ryto allegro“
