Trečiadienio vakare Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje „Stiklių“ įmonės iniciatyva buvo surengtas žymaus senosios kartos dailininko R.Miknevičiaus kūrybos ir paramos vakaras. Nors bilietas į vakarą kainavo net 30 eurų, norinčių pamatyti niekuomet viešai neeksponuotus kūrinius susirinko nemažas būrys.
Nors šio menininko darbai jau daug metų puošia „Stiklių“ viešbučio interjerą, jų dailininkas niekuomet taip ir neišdrįso pristatyti parodose. Bene didžiausia R.Miknevičiaus kūrybos kolekcija priklauso paramos vakaro iniciatoriams, „Stiklių“ įmonės bendraturčiams – Anai ir Aleksandrui Ciupijams bei Romui Zakarevičiui.
77 metų R. Miknevičius – vienas iš nedaugelio istorinių tapybos ir grafikos technikų tyrinėtojų ir ekspertų Lietuvoje. Jam didelį įspūdį darė XVI–XVII a. Vakarų Europos dailė, kurios variacijas mielai kūrė ir pats.
Paveikslą kūrė net kelerius metus
– Ar patiko jums jūsų paveikslų ekspozicija? Juk daugelis darbų buvo kurti konkrečiam interjerui ir geriausiai atrodo būtent ten? – paklausiau 77 metų R.Miknevičiaus, kuriam ši vienos dienos paroda ir publikos dėmesys buvo akivaizdžiai svarbesni už finansinę paramą.
– Labai laimingos aplinkybės susiklostė, kad šie mano darbai pagaliau eksponuojami muziejuje. Iš tiesų tokius darbus žmonės dirba daug kur, ir Lietuvoje taip pat, tik ne visi žmonės juos pamato.
Man didžiausia problema buvo ne juos sukurti, o padaryti taip, kad žmonės juos pamatytų. Sukurti ir paslėpti savo dirbtuvėje? Ne, tai visai ne tokios rūšies darbai. Žinoma, būna ir tokių kūrinių, kuriuos svarbiausia – padaryti. Ir viskas. Jų visai nebūtina kam nors rodyti.
Bet šie – ne tokie. Jų tikslas – save parodyti. Ir to nereikėtų užmiršti.
– Daugelis dailininkų ir menotyrininkų pastebi, kad jūsų paveikslai puikiai tinka „Stiklių“ viešbučio interjerui. Ar juos kūrėte atsižvelgdamas į konkrečią vietą? Ar viską vėliau sukabino interjero dailininkė?
– Visuomet svarbiausia – bendradarbiavimas. Ir darbo nutapymas, ir tinkamas jo pakabinimas – vieno reikalo dvi pusytės. Diletantizmas, jei daroma tik viena ar kita. Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje atgyja interjero kaip meno kūrinių ir aplinkos sintezės supratimas.
– Ar tiesa, kad vieną paveikslą tapydavote dvejus trejus metus?
– Ne, negalima sakyti, kad aš tapydavau dvejus trejus metus. Bet iš tiesų aš net keletą metų prie jo nepraleisdavau, vis prieidavau. Po pusmečio. Arba po metų. Prie jau tarsi ir pabaigto paveikslo.
Taip. Ta prasme jie daryti ilgai. Tačiau tai nereiškia, kad aš sėdėdavau prie molberto ištisus trejus metus. Ne, tiesiog pasižiūrėdavau į seną darbą ir pamanydavau, jog vienur ar kitur dar galima truputį pabraukti, kai ką pataisyti.
– Vadinasi, vienu metu tapydavote net kelis paveikslus?
– Aš visada darydavau kelis darbus. Žinoma, jei leisdavo likimas ir aplinkybės. O aplinkybės tokios rūšies darbams klostėsi labai nepalankiai. Ypač jei palyginsime su tuo, kas čia šiandien darosi. (Juokiasi).
– Senosios technikos ir technologijos nebuvo labai populiarios?
– Taip. Juk tai tiesiog juodas sunkus darbas. Ir viskas.
– Vadinasi, prie jūsų dirbtuvės nestovėjo minia žmonių, norinčių įsigyti tokį darbą?
– Pirkėjų apskritai nebuvo. Buvo tik komunistų partijos centro komiteto užsakymai ir panašūs dalykai. Žinoma, galima buvo surasti pirkėjų ir tokiems darbams. Tačiau tik kur nors prie turgaus. Tokiose nelabai prestižinėse prekybos vietose.
Pinigai – vakare, kėdės – iš ryto
Apie pinigus kūrybos ir paramos vakaro svečiai kalbėjo tikrai nemažai. Mat R.Miknevičius vadovavo pirmųjų atkurtos valstybės valiutos kūrėjų grupei.
Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovas Vidmantas Laurinavičius įteikė dailininkui banko padėkos raštą ir R.Miknevičiaus sukurtą, tačiau apyvartoje taip ir nepasirodžiusį 500 litų banknotą.
„Dailininkas R.Miknevičius – žmogus, kuris stovėjo prie mūsų nacionalinės valiutos lopšio. Žmogus, kuris dar prieš mūsų nepriklausomybę pradėjo galvoti apie mūsų pinigų atkūrimą. Pradėjo burti kolektyvą tų pinigų atkūrimui. Tai žmogus, kuris ilgus metus konsultavo Lietuvos vyriausybę ir Lietuvos banką pinigų gamybos klausimais. R.Miknevičiaus indėlis į Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos kūrimą yra žinomas ir labai reikšmingas“, – pabrėžė V.Laurinavičius.
Jis pridūrė kalbėjęs su Lietuvos banko valdybos pirmininku ir kitais nariais, kurie asmeniškai pažadėjo prisidėti, pervesdami lėšas į paramos sąskaitą.
„Iš banko pusės laukiau trumpesnės ir daugiau skaičių kalbos. Tačiau neįvyko taip kaip tikėjausi: kad pinigai būtų iš vakaro, o kėdės – ryte“, – taip į Lietuvos banko atstovo pasisakymą citata iš komedijos „12 kėdžių“ reagavo į paramos vakarą atvykęs naujasis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Meras prisipažino, jog nors su R.Miknevičiumi susitiko pirmą kartą, tačiau apie jo darbus ir išskirtinę meistrystę jau ne sykį yra girdėjęs iš jų bendro bičiulio, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dekano, profesoriaus Jono Audėjaičio.
Atvykęs pagerbti ligoto Kauno didžiojo ir mažojo herbų autoriaus meras apdovanojo jį Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu, už nuopelnus heraldikos srityje ir visuomeninę veiklą. Medalio reverse – R.Miknevičiaus sukurtas herbas.
Vakaro kulminacija tapęs vieno „Stiklių“ kolekcijos paveikslo aukcionas taip pat patraukė Kauno vadovo dėmesį. Nedidelio formato paveikslo pradinė kaina buvo 800 eurų. Dėl jo varžėsi du vakaro dalyviai, tačiau Kauno meras ryžtingai kilstelėjo sumą iki 1000 eurų ir iš Taikomosios dailės muziejaus išėjo jau su paveikslu.
Po kūrybos vakaro aukų dėžutėje rasta 3000 eurų. Tačiau tiksli paramos suma, kuri skiriama ligoto dailės klasiko sveikatos priežiūrai, bus žinoma tuomet, kai paramos sąskaitą pasieks privačios aukos iš Lietuvos banko.
Pinigų kūrėjų konsultantas – be euro kišenėje
Iš kūrybos lobių nesusikrovęs R.Miknevičius dėl senatvėje užgriuvusių ligų pateko į medikų ir antstolių mėsmalę.
Lietuviškus pinigus – talonus, litus – kūrusių dailininkų būriui vadovavęs žmogus susirgęs liko be cento. Dailininkas visuomet buvo kuklus, gyveno dėl studentų, dailės, pagalbos neprašė, todėl jo studentai ir bičiuliai pasibaisėjo sužinoję apie menininką ištikusias bėdas.
Ligų kamuojamą, artimųjų neturintį senolį atsisakė gydyti medikai. Ligoninės ilgai nesutiko priimti senolio, kurio kojose atsivėrė trofinės opos, – esą užkrečiamas. Nuvežus į ligoninę liepdavo vežtis atgal. Priėmė tik tada, kai nuo skausmų pradėjo stoti širdis.
Tuo pat metu nebeliko pinigų būstui, ėmė kauptis skolos. Tikrovę sunkiai suvokiantis pensininkas pateko į teismų ir antstolių mėsmalę.
Pensijos likučio neužteko net maistui, todėl dailininkas ilgą laiką badavo. Be to, paaiškėjo, kad jis nebeturi teisės gyventi bute, kuriame praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.
Dailininko studentai ir bičiuliai, sužinoję apie jo nelaimes, suaukojo 16 tūkst. litų (apie 4,6 tūkst. eurų). Jie sumokėjo dalį dailininko skolų ir suteikė jam pastogę. Tačiau ir jiems iki šiol nepavyko surinkti pakankamai žinomo kūrėjo sveikatos priežiūrai reikalingų lėšų.
