Dailininkė kiekvienam savo kūriniui suteikia specialų pavadinimą, abstrakčioji tapyba dažniausiai nenurodo tiesiogiai, ką ir kaip reikia matyti bei suvokti. Anot menotyrininko Remigijaus Venckaus, G.Purlytės tapyboje pasaulio pajauta reiškiama abstrakčių dėmių, spalvinių niuansų ir kontrastų žaismu, kuriuo sukuriamas autoriaus jausmų ir patirčių „portretas“. Abstrakčios formos nutapytos atidžiai stebint gamtos reiškinius.
„G.Purlytės kuriami pasaulio atvaizdai randasi iš kantraus tikrovės stebėjimo. Atrodo, kad autorė surenka skirtingus reginius ir tarsi laboratorijoje juos perdėlioja. Taip ji aiškinasi formų, atspindžių, judėjimo ir stabilumo dėsnius“, – samprotauja R.Venckus.
Pati dailininkė savo kūrybą ir savo būsenas taip apibūdina: „Kūryba man yra tiltas tarp tikro vaizdo ir svajonės. Tai jungia arba skiria šviesa. Ryto saulės ar vakaro rūko prislopinta, besiskverbianti pro plyšį ar užuolaidos tarpelį. Trapi, visaesanti. Šviesa neįmanoma be šešėlio. Šviesa ir šešėlis – jų santykis, sąveika su spalva yra mano stebėjimo objektas ir tapybinė mįslė, kurią bandau įminti.
Troškimas tapyti kyla iš noro pasislėpti šviesos ilgesio kambary, išgaląsti švelnumo ašmenis liečiant teptuku drobės paviršių. Švelniai ir tyliai, kad nieko neišgąsdinčiau. Kad švytėtų aiškios minties ir išplaukusio vaizdo siluetuose. Vaikščioti basai, be akinių nuo saulės ežero paviršiumi. Paprašyti padovanoti tulpę, apakti nuo žalio švytėjimo žalios dienos vakarą. Sugerti vasaros spalvas, stebėti apelsinų lietų. Bandyti surikiuoti debesis ir stebėtis pasauliu, kuris yra mėlynas tarytum apelsinas.
[…] žaidžiu „slėpynių“ su spalvomis. Jos mano pašėlusios, šiek tiek išdykusios draugės. Jos visur visada mane supa ir lydi. Net sapnuojant. Jos efemeriškos, peršviečiamos kaip saulės zuikučiai, kurie tuoj pat gali peršokti ant kitos sienos. Jos poetiškos. Šokdamos rašo eilėraščius ant drobės. Jos tylios. Jos nebando šokiruoti arba stebinti. Jos pačios tampa stebėtojomis. Jos tiek pat tikros, kiek ir netikros […]. Jos išeina ir pareina kada nori. Jų nereikia kontroliuoti ar prižiūrėti. Jos kupinos laisvės ir meilės ilgesio. Aš paleidžiu jas kaip aitvarus. Jos yra nesibaigiantis ieškojimo kelias, kurio gale yra šviesa.“
