S. Eidrigevičiaus kova su klastotojais intriguoja lyg detektyvas

„Dažniausiai klastojamos mano iliustracijos, plakatai, pastelės, grafikos darbai, piešiniai. Kiek pastebėjau, klastotojai stebi leidinius – katalogus, knygas, atsirenka iš jų kai kuriuos kūrinius ir gamina falsifikatus.

Norėčiau būti optimistas. Būtų labai gerai, jei šioje vietoje tiktų veiksmažodis „gamino“, – kalbėjo 65 metų dailininkas S.Eidrigevičius. Jis sutiko papasakoti intriguojamą detektyvą primenančią savo kovos su klastotojais istoriją.

– Stasy, koks jausmas jums kyla, kai internete, turguje ar galerijoje  pamatote savo darbo klastotę?

– Bejėgiškumas. Prieš kurį laiką buvo toks įvykis. „Politikos“ žurnalo  tuometinis redaktorius Janas Bijakas man buvo sakęs, kad sekmadieniais  lankydamasis Varšuvos turguje „Kolo“ kartais susiduria su „Stasiais“. Jo  nuomone, padirbtais.

Taigi vieną vasaros sekmadienį pasigirdo telefono skambutis – pasirodė,  būtent tame turguje, ko gero, aptiktas mano darbo falsifikatas – kaina  siekė 6000 zlotų. 

Lėkdamas taksi tariausi su vienu žurnalistu, kaip man elgtis. Jis man  patarė apžiūrėjus paveikslą ir nustačius, kad tai falsifikatas, eiti pas  turgaus direktorių ir tai jam pranešti. 

Tai buvo falsifikatas. Aš palikau prie to padirbinio draugą, pats nubėgau  pas direktorių. Pasakiau jam, kad esu Stasys ir aptikau falsifikatą.  Direktorius abejingai man atkišo telefono ragelį: „Skambinkite pats  policijai“. Aš paskambinau, viską paaiškinau. 

Tuo metu direktorius, pasirodo, išsiuntė savo „darbuotoją“ į tą vietą,  kur kabėjo padirbinys. Staiga mano draugas paskambino ir pranešė, kad  falsifikatas slepiamas šalia esančioje metalinėje spintoje.

Aš tada nubėgau ten, vėl paskambinau į policiją, šįkart į centrinę  būstinę. Gal 10 minučių aiškinau, kur yra turgus. Kol laukėme policijos,  priėjo prekybininkas ir ištarė: „Jūs neskriauskite manęs, nes aš nieko  nenusimanau apie meną“. Paklausiau, kodėl jis paslėpė tą paveikslą? O  jis: „Aš nieko nemačiau, čia nebuvo jokio paveikslo“. 

Policijos niekaip nesulaukėme. 14 valandą turgų uždarė. Aš piktas taksi  nuvykau į „Gazeta Wyborcza“ redakciją. Budinčiajam pasakiau, kad noriu  tučtuojau pasikalbėti su žurnalistu. Man atsakė, kad sekmadienį menu  užsiimančios žurnalistės nėra. 

Kitą dieną man paskambino žurnalistė ir pažadėjo sekantį sekmadienį  nuvykti į turgų. Palinkėjau jai sėkmės, nes buvau tikras, kad sukčiai to  padirbinio jau tikrai nepardavinės. 

Po šitos istorijos aš be galo nusivyliau ir nuleidau rankas. Juk ne tik  neradau kaltininko, bet ir sugadinau sau sekmadienį, be to, taksi iš  manęs uždirbo.

Tai tik viena iš daugelio istorijų. Kokia išvada? Jei turguje tas darbas  būtų be parašo „Stasys“, toji teplionė kainuotų šimtą kartų mažiau. Šią  istoriją esu pasakojęs ne karta. Man kai kas apie tą turgų pateikė  šiurpių faktų. Sakė, kad ten mafija veikia ir kad man pasisekė, jog aš  iš ten išėjau sveikas ir gyvas.

– Girdėjau, kad net ir aukcionuose būna pardavinėjami ne jūsų originalai,  o klastotės. Ar tikrai? Ką tokiu atveju darote?

– Jei aukcionas manęs paprašo patvirtinti autorystę – viskas gerai. Bet  jei ne – kataloge išspausdintas falsifikatas – lyg melas plinta. Taip  buvo kartą aukcione „Agra“. Padirbinio reprodukcija atsidūrė kataloge ir  internete. 

Neseniai vienas lietuvis man atsiuntė elektroniniu paštu paveiksliuką ir  paklausė, ar čia mano darbas. Pamačiau, kad tai ne mano ranka padarytas  darbas. Parašas – Stasys. Net aprašyme – melas. Buvo parašyta, kad tai  pastelė, o iš nuotraukos buvo akivaizdu, kad tai – aliejinis darbas.

Aukcionas buvo rengiamas amerikiečių. Praėjo kelios dienos. Aš tam  lietuviui parašiau, kad tai falsifikatas. Po to pasirodė, kad tą darbą  kažkas internetu nupirko.

Aš neturiu laiko visko sekti, bet, mano nuomone, ta klastotė priklauso  žmogaus, su kuriuo prieš daug metų bylinėjausi, rankai. Taigi neaišku,  kiek jis prikepė tokių falsifikatų, kurie dabar eina iš rankų į rankas. Tai baisus reiškinys. Beviltiškas.

– Kokie jūsų kūriniai dažniausiai klastojami?

– Iliustracijos, plakatai, pastelės, grafika, piešiniai. Kiek pastebėjau,  padirbinėtojai stebi leidinius – katalogus, knygas – atsirenka iš jų kai  kuriuos kūrinius ir gamina falsifikatus. Tačiau esu optimistas, tad būtų gerai, jei šioje vietoje tiktų veiksmažodis „gamino“.

– Gal galite papasakoti savo kūrinių klastojimo istoriją tiek Lietuvoje,  tiek Lenkijoje, tiek kitose šalyse? Kaip dažnai tai pasitaiko? Kaip  sužinote apie klastotes – pats atsekate ar kiti parodo?

– Atsimenu, sykį viešėdamas JAV buvau pakviestas vakarienės pas gan  pasiturinčią moterį, kuri dirbo medicinos srityje ir kartais įsigydavo  paveikslų.

Jos namo sienos nukabinėtos menu – ir geru, ir šiaip sau. Pamačiau kelis  savo paveikslus,tarp jų – vieną falsifikatą, pirktą Gdanske. Kai  šeimininkei pasakiau, kad tai padirbinys, ji šypsodamasi atsakė: „Aš jau  pripratau prie šio darbo. Vakarienė, gera nuotaika, svečiai. Ką aš  galėjau padaryti? Nieko.

Kitas pavyzdys. Žurnalistas iš Indijos mane pakvietė vakarienės į savo  namą Varšuvoje. Gera atmosfera, pašnekesiai, indų patiekalai. Aprodė  namą. Pamačiau, kad kabo du „Stasiai“. Pastelės gražiai įrėmintos. 

Pasakiau, kad tai falsifikatai. Šeimininkė prisipažino darbus pirkusi  turguje. Tuo metu aš nieko negalėjau daugiau nuveikti. Ar tų padirbinių  savininkai ką nors darė toliau, aš nežinau. Pranešti policijai – jų  pareiga.

Dar prieš keletą metų Lodzėje viename klube buvo surengtas mano kūrybos vakaras. Ant sienos kabojo plakatai, estradoje skambėjo Stasiui sukurta  daina. 

Vienoje salėje ant molbertų stovėjo trys „Stasiai“ – gražiai įrėmintos  pastelės. Aš jau iš tolo pamačiau, kad tai klastotės. Rengėja sutriko,  nusiminė. Ji man papasakojo kad pasiskolino tuos darbus iš turtingo  Varšuvos verslininko ir kad jis tokių esą mano darbų turi apie 30. 

Mane ištiko šokas. Sužinojau jo pavardę. Gyvenime būna atsitiktinumų. Po  mėnesio viename vernisaže sutikau tą verslininką. Jis prisipažino savo  biurą papuošęs tokiais darbais, kvietė užsukti. Man buvo koktu, kad jis,  sužinojęs, jog tai falsifikatai, niekaip nesureagavo. Jo veidas liko  abejingas. O man širdyje pasidarė dar sunkiau.

– Jūsų manymu, kodėl jūsų kūriniai padirbinėjami? 

– Man atrodo, kad mano kūriniuose dažnai vyrauja charakteringas veidas, didelės akys, hipnotizuojančios žiūrovą. Tas žvilgsnis, net jei ir  suklastotas, nepatyrusį žiūrovą apgauna. Įtikina, kad tai mano darbas.  Daug ką lemia ir parašas „Stasys“.

O kad nutapyta neprofesionaliai, pamato tik profesionalas arba pats  autorius. Nes dailėtyrininkas gali nepastebėti, tai tikras ar netikras  „Stasys“.

– Kiek įvairiose pasaulio vietose kainuoja jūsų darbų klastotės? O kiek  originalai?

– Tiksliai atsakyti sunku. Jei matau padirbinį, man ne kaina svarbu, o  pats faktas. Jei klastotė kabo galerijoje, kaina būna nurodyta, bet jei  pas žmogų, aš net neklausiu, kiek kainavo.

Klastotojai, aišku, stengiasi nustatyti tokias kainas kaip originalų.  Bet ir tai nėra paprasta. Pavyzdžiui, jei kas nors originalą nori greitai  parduoti, nustatoma neaukšta kaina. Aš tam neturiu jokios įtakos.  Galerija būna patenkinta, nes žino, kad greitai parduos.

Tokia antrosios rankos rinka – man atrodo labai blogas reiškinys. Bet  labai dažnai būna, kad žmogus, įsigijęs tą darbą, pavyzdžiui, prieš  dvidešimt metų, miršta, o įpėdiniai nesidomi menu. Tada stengiamasi kuo  greičiau tą darbą pigiai parduoti. 

Taigi ir ateitis tokia. Jei kas nors namuose turi originalą, tai tas  originalas į rinką iškeliaus kaip originalas, o jei kieno nors namuose  kabo padirbinys ir tas žmogus nežino, kad tai padirbinys, tai ateityje  į rinką išplauks falsifikatas.

– Kaip reaguoja žmonės, kurie įsigyja jūsų kūrinio klastotę ir sužino,  kad tai klastotė? 

– Įvairiai. Kartais nukabina nuo sienos ir paslepia. Tarkime,  Panevėžyje turiu dvi pusseseres, su kuriomis susitinku tik per artimųjų  laidotuves. 

Kartą, maždaug prieš dvidešimt metų, man sesuo parašė,kad viena pusseserė  pasigyrė, jog prisipirko mano paveikslų. Kaip, iš kur? 

Per vienas Kalėdas nuvykau į Panevėžį. Buvau pakviestas pas pusseseres. Tik peržengęs slenkstį dairiausi, kur tie mano paveikslai. Paklausiau,  ar ji iš tiesų turi mano paveikslų? 

Viena pusseserė tylėjo, kita ištarė: „Nukabinom,nes gal tai nelegalu“.  Man primygtinai reikalaujant jos atnešė vieną paveikslą. Tai buvo iš  miniatiūrinės reprodukcijos padidintas motyvas, paverstas aliejiniu  paveikslu. Namelis, virš jo dangaus fone kylanti kaimiška skarelė,  kurioje – veidas.

Apžiūrėjau, nufotografavau. Po to vaišinomės. Tos vaišės man jau nebuvo  gardžios, nes supratau, kad vienas panevėžietis gamina tokius darbus ir  juos pardavinėja. Klausimas, kiek jau tokių pridaryta? 

Svarsčiau, ką daryti? Kreipiausi į Autorių teisiu agentūra Vilniuje. Po  to su tuo žmogumi ilgus metus bylinėjausi.

– Kaip jūs kovojate su savo kūrinių padirbinėtojais? Ar ta kova sėkminga?

– Kova – gražus žodis. Vienas meno žurnalo redaktorius, išgirdęs, kad  aš vėl aptikau falsifikatą, pasakė: „Džiaukitės. Esate klasikas“. 

Rimtai kalbant būna taip. Sykį vieno vernisažo metu Varšuvoje man buvo  pristatytas advokatas. Atseit geras. Kitą dieną jis pakvietė mane į savo  kontorą. Aš jam papasakojau padirbinėjimo istorijų. Jis prižadėjo imtis  tyrimo, bet turėčiau jam sumokėti 10 tūkst zlotų avansą.

Sutarėme. Aš jam atnešiau tą sumą, pranešiau faktų apie naujus  falsifikatus. Bėgo laikas. Advokatas tylėjo. Ėjo metai po metų. Jis net  į kontorą mane nenoriai įsileisdavo. Pajutau, kad esu apgaudinėjamas.

Kartą Italijos ambasados priėmime išgirdau, kad viena moteriškė paminėjo  to advokato pavardę. Aš jos paklausiau, ar ji giminaitė? Pasirodė, sesuo.

Papasakojau istoriją, kaip jos brolis mane apgavo. Jai – šokas. Pažadėjo  man padėti. Kitą dieną paskambino tas advokatas. Aš pareikalavau grąžinti  pinigus. Jis sutiko. Atėjo į dirbtuvę saujoje laikydamas pinigus:  „Atnešiau šešis tūkstančius zlotų. Viskas gerai?“

Negalėjau tuo patikėti. Paėmiau tuos šešis tūkstančius. Advokatas  teisinosi, kad jis vis dėlto kažką dirbo. Kalbėjausi su prokurorais,  sužinojau, kad tas advokatas gynė kažkokį klastotoją. Absurdo spektaklis!

– Ne sykį teigėte, kad kova su klastotojais – lyg su  vėjo malūnais. Ar situacija autoriaus teisių pažeidimų požiūriu nors  kiek keičiasi Lenkijoje ir Lietuvoje?

– Minėti pavyzdžiai lemia ne pačias optimistiškiausias išvadas. Geriau  kurti naujus kūrinius nei gaišti laiką kovojant su klastotojais. Be to,  ta kova labai drumsčia man brangią ramybę. 

Lenkų spaudoje buvo aprašytas toks faktas. Studentai nutarė pertapyti  vieną Franciszeko Starowieyskio paveikslą. Kaip provokaciją. Įspėjo  dailininką ir gavo jo sutikimą. 

Studentai nutapė paveikslą. Jį nunešė į aukcioną. Aukciono darbuotojai  kreipėsi pas dailėtyrininką. Šis patvirtino, kad tai autentiškas  originalas. Studentai tada atvertė kortas. Menotyrininkas įsižeidęs  kreipėsi į teismą.

Šis atvejis buvo aprašytas spaudoje. Studentai tokia akcija norėjo  įrodyti, kad falsifikato kelias į meno rinką yra ganėtinai paprastas. 

Šiaip autorių teisės pažeidžiamos įvairiai. Prieš kelias savaites rengiau  parodą Varšuvos galerijoje „18a“.

Ekspozicija jau buvo paruošta. Aš vieną dieną įėjau į savo parodą,  vienoje salėje kažkas buvo filmuojama. Triukšmas, net necenzūriniai  žodžiai. Paprašiau tylos. Po to paaiškėjo, kad kita dailininkė mano  paveikslo fone įrašinėjo savo filmą–performansą. 

Aš tą faktą pranešiau galerijos direktoriui, jis sutiko su manimi ir  pažadėjo, kad bus uždrausta platinti įrašytą performansą.

Bet jei nebūčiau tuo metu pasirodęs galerijoje, apie tą faktą būčiau  sužinojęs vėliau, o gal niekada. 

Atsimenu dar vieną savo bylinėjimąsi be laimingos pabaigos. Prieš daugybę  metų televizijos reklamoje pamačiau panaudotus du savo plakatus, pagal  vieną net buvo padaryta animacija, žmogelis su būgneliu. 

Aš tą reklamą įrašiau ir nulėkiau pas advokatę. Toji surengė susitikimą  su reklamuojamo alaus gamyklos atstovais, kurie pasiūlė sumokėti normalų  honorarą, bet teisininkė norėjo kovoti dėl didesnio bausminio honoraro.

Tačiau norint kovoti teisme ir teisininkei reikėjo didelio honoraro.  Taigi viskas baigėsi tuo susitikimu advokatės vyro kontoroje. Reklama  kurį laiką dar buvo rodoma televizijoje, o žmonės man kartojo: „Sveikinam, tavo kūriniai net reklamoje rodomi!“

– Kiek laiko, jėgų ir nervų iš jūsų atima kova su klastotojais?

– Kai pagalvoji, tai galėčiau apie tai parašyti knygą. Kartais atrodo  ramu, viskas lieka praeityje, bet staiga vėl gaunu žinią apie klastotę. 

Štai visai neseniai sulaukiau elektroninio laiško iš Aisčio Savukyno.  Prisegtuke – ruso Seliuto reprodukcijos, kuriose – akivaizdžiai  perdirbti mano kūriniai. Tai jau kitas reiškinys – plagijavimas. 

Tas Seliuto po paveikslais pasirašo savo pavarde. Aistis man buvo  atsiuntęs informacijos apie tą rusą ir prieš keletą metų. Akivaizdu,kad  tas pseudokūrėjas seka visus naujus leidinius, katalogus, knygas. 

Be to, mūsų laikais internete galime rasti šimtus mano darbų reprodukcijų.

Esu girdėjęs, kad tasai Seliuto atvirai teigia, jog žavisi mano kūryba ir  yra mano sekėjas. Žavėtis galima, bet niekas neturi teisės naudoti tą pačią  idėją, tą patį veidą, tą patį žvilgsni ir teigti, kad tai jo darbas. Baisu. 

Todėl šįsyk sugretinau 15 savo kūrinių su Seliuto darbais. Išsiunčiau  specialistams ir laukiu jų reakcijos. Tylėti negalima. Man dėl to skaudu.

Įdomu tai, kad kai prieš keletą metų buvau Bolonijoje, susitikau vieną  rusų iliustratorių, kuris manęs iškart paklausė, ar aš žinau, kad mano  darbus padirbinėja. Jis paminėjo būtent Seliuto. 

Tą pačia dieną sutikau austrų iliustratorę, kuri tik pasisveikinusi  ištarė: „Ar žinai, kad Europoje tavo kūrinius padirbinėja.“ Daugybė  iliustratorių seka mano metaforinių vaizdų keliu.

– Jūsų manymu, kaip pagerinti visuomenės požiūrį į pagarbą autoriaus  teisėms? 

– Mano manymu, kiekvienas meno kūrinys, iškeliaudamas iš dirbtuvės į  pasaulį turėtų turėti savo pasą. Jei galerija tą darbą parduoda, pase  turėtų būti įdėta kūrinio fotografija, aprašyta technika, sukūrimo metai,  matmenys ir perkančiojo duomenys.

Po kurio laiko tas žmogus, parduodamas darbą, turėtų parodyti kūrinio pasą  ir įrašyti kito savininko duomenis. Taigi tas kūrinys, keliaudamas iš  vienos parodos į kitą, iš vienos kolekcijos į kitą, turėtų savo istoriją.

Antras dalykas – galerijos turėtų įvesti autorystės patvirtinimo dokumentą. Jame – darbo fotografija, autoriaus parašas, patvirtinantis, kad jis  sukūrė tą paveikslą. Aišku, ir tokius dokumentus įmanoma suklastoti, bet  tai geriau nei nieko. 

Aišku, tai neturėtų būti taikoma suvenyriniams darbams. Kartais turistai  perka paveikslėlį sienai papuošti. Jie nežiūri į kūrėjo pavardę. Pigiai  įsigiję po kelerių metu tokį darbą jie išmeta į šiukšlyną. 

– Ar patys dailininkai pakankamai aktyvūs kovodami su  dailės kūrinių padirbinėjimu?

– Jei dailininkas miręs, jis nepakovos. Būtent pats dailininkas ir yra tas, kuris gali greitai nustatyti, ar darbas padirbtas. Jis geriau nei bet kas  žino savo tapybos braižą, naudojamas medžiagas, parašo autentiškumą.

Kartas nuo karto tarptautinėje spaudoje rašoma, kad padirbinių aptinkama  net labai svarbiose meno galerijose Niujorke. Jose kai kurių dailininkų,  dažniausiai mirusių, darbai įkainojami milijonais doleriu. Tai rimti  reikalai.

Aš esu kalbėjęsis Paryžiuje su žurnalistu, kuris domisi falsifikatais. Jis man pasakė, kad teisminiai procesai paprastai trunka labai ilgai. Geriausia išeitis, kai abi pusės kokiu nors būdu susitaiko.

– Taip. Besibylinėdamas Lietuvoje susidraugavau su advokatu Algimantu  Dziegoraičiu. Jis man rodė savo knygų ir meno kolekciją, kvietė ir į  savo namus, ir į kavinę. Beveik nebuvo kalbos apie bylą – vien apie  gyvenimą, literatūrą, mena ir, aišku, sveikatą. 

Jis jau buvo pradėjęs tvarkyti mano meno muziejaus įkūrimo popierius, bet  liga ir mirtis tai sustabdė.

Kitas pavyzdys. Kartą gavau laišką iš Paryžiaus su tuo pačiu klausimu:  „Ar tai originalas?“ Apžiūrėjęs pasakiau, kad tai falsifikatas. Pradėjome  susirašinėti. Tai buvo gydytojas-kardiologas.

Kai nuvykstu į Paryžių, visada susitinkame, einame į muziejus. Jis net  man pasiūlė klinikose padaryti širdies darbo tyrimą, pirmą kartą ekrane  mačiau, kaip mano širdis plaka. Dabar ruošdamas parodą bet kuriame  pasaulio kampelyje siunčiu ir jam kvietimą.

Susitikęs jis vis pasiteirauja, ar man su širdimi viskas gerai? Berods  gerai. Bet vaizdingai galima būtų pasakyti, kad aptikus klastotę mano  širdis sekundei stabteli.

* * *