Naujoji Vilniaus architektūra
Berlyne įsikūrusios leidyklos architektūros gidai nuo įprastų vadovų po miestus skiriasi tuo, jog pristatoma šiuolaikinė architektūra, formuojanti dabartinį miesto veidą. Vilniaus vizitine kortele yra tapęs UNESCO pasaulio paveldo sąraše esantis senamiestis, tačiau „Architektūros fondo“ parengtame ir „DOM publishers“ vokiškai išleistame gide pristatoma architektūra tik nuo 1900 m. iki dabar.
Anot vienos iš gido autorių Marijos Drėmaitės, „pastarojo šimtmečio Vilniaus architektūra yra ne mažiau įdomi, kadangi atspindi keturių istorinių laikotarpių ir politinių režimų architektūrą. Gide aprašyti ne tik reprezentaciniai, svarbūs visuomeniniai ar komerciniai objektai, bet nemažai dėmesio skirta ir iki šiol mažai pažįstamai miesto gyvenamajai architektūrai, nevengiant net ir kontraversiškai vertinamų sovietinio laikotarpio masinės surenkamosios statybos gyvenamųjų rajonų, kurie, juos išsamiau pažinus, tampa šiuolaikinių ekskursijų lankytinais objektais“.
Šiuolaikinės architektūros gidų leidyba yra labai specifinis ir išskirtinis leidybos žanras. Ph.Meuseris pasakojo, jog jo išleistas Venecijos architektūros gidas buvo pažymėtas išskirtiniu miesto valdžios apdovanojimu už netikėtą miesto pristatymą. Venecijos, kaip ir Vilniaus, labiausiai žinoma istorinė architektūra, šiuolaikinę retas svečias pastebi, o „DOM publishers“ išleistame gide buvo pristatyti būtent naujosios architektūros objektai. Miesto merui tai labai patiko.
Architektūros gidas – ne „gražių“ pastatų katalogas
Tačiau architektūros gidas šalies atstovus kartais gali ir įžeisti. Ph. Meuseris dalijosi atsiminimais, kad vos išleidęs Uzbekijos architektūros gidą buvo pakviestas į priėmimą pas Uzbekijos ambasadorių. Laimingas uzbekų ambasadorius dėkojo už vokiečių kalba pasirodžiusį leidinį, išsamiai supažindinantį su jo šalies architektūra ir kultūra, šventiškai sveikino Ph.Meuserį ir sakėsi norįs įsigyti šią, net uzbekų kalba dar analogų neturinčią knygą.
Ph.Meuseris paprašė visų pirma, jei ambasadorius norėtų, pasigilinti į turinį, nes atsiliepimai apie Uzbekijos miestų architektūrą ir idėjas leidinyje yra gana kritiški. Tuomet uzbekų ambasadoriaus šypseną netruko pakeisti suraukti antakiai, jam dar bevartant architektūros gidą paaiškėjo, kad jis ne tik neįsigis šio leidinio, bet ir visas priėmimas faktiškai baigtas.
„Architektūros gidas neturėtų būti vien „gražių“ pastatų rinkinys. Jo tikslas yra atspindėti miesto architektūros kontekstą, kad ir koks jis būtų, ir per architektūrą pasakoti miesto istoriją“ – teigė leidyklos „Lapas“ leidėja Ūla Ambrasaitė, kuri bendradarbiauja su „Architektūros fondu“ rengiant ir leidžiant archtiektūros gidus Lietuvoje.
To paties siekė ir pirmąkart 2005 metais lietuviškai išleisto Vilniaus architektūros gido redakcinė kolegija. Greta reprezentuojančios ir kokybiškos architektūros pavyzdžių buvo nuspręsta aprašyti svarbesnius kontraversiškai vertinamus objektus, pavyzdžiui, Valdovų rūmus, daugiaaukštį daugiabutį Savanorių pr. pradžioje, „Akropolį“ ir kitus. Ypatingą Vilniaus architektūros gido vertę kuria tai, jog jį rašė net 13 autorių. Kiekvienas būdamas savo srities specialistas ar tyrėjas skaitytojui pateikė tiksliausias žinias apie konkretų laikotarpį.
Ū.Ambrasaitė pažymėjo, jog Vilniaus gido išskirtinumas taip pat yra tai, jog leidinyje pasirinkta naudoti vien nespalvotą fotografiją. „Tai nėra įprasta šio žanro gidų leidyboje, tačiau nespalvotos nuotraukos padeda labiau atskleisti architektūros esmę, parodyti tūrinę sandarą ir fasadų grafiką, dėmesio neatitraukia spalviniai žaidimai bei visas leidinys estetiškai atrodo vieningesnis. Šiuo sprendimu džiaugėsi ir vokiečių leidykla,“ – pasakojo Ū. Ambrasaitė.
Vertimai į vokiečių – ir kitas kalbas – ateityje
Pristatydama vokiškąjį Vilniaus gido vertimą Ū.Ambrasaitė nepraleido progos susirinkusiai auditorijai pareklamuoti ir ką tik lietuviškai išleisto Kauno architektūros gido, ypač jame pristatomo tarpukario modernistinio palikimo, kuriam neseniai suteiktas Europos paveldo ženklas. „Kauno tarpukario architektūra išties yra fenomenas, vos pervertęs dovanų gautą Kauno architektūros gidą, Philippas išreiškė norą Kauną įtraukti į savo gidų seriją, tad tikimės tolesnio bendradarbiavimo pristatant Lietuvos architektūrą su viena rimčiausių šios srities leidyklų,“ – įspūdžiais dalijosi Ū. Ambrasaitė.
Ph.Meuseris apie bendradarbiavimo planus ir norus plačiau pristatyti Lietuvos architektūrą vokiečiakalbiams skaitytojams pasakojo ir Lietuvos kultūros instituto atstovams. Lietuvos, kuri 2017 m. taps Leipcigo knygų mugės viešnia, stende taip pat buvo galima pavartyti vokiškąjį Vilniaus architektūros gidą. Leidinys buvo išleistas prisidėjus Lietuvos kultūros institutui – vertimų skatinimo programos dėka, į kurią šiemet aplikuoti „DOM publishers“ ketina ir vėl.
„Aptarėme su Philippu tolimesnius planus ateityje, tikiu, kad turiningai bendradarbiausime, – pasakojo Kotryna Pranckūnaitė, LKI projektų vadovė, – šiuo metu – iki balandžio pirmos dienos – kaip tik laukiame paraiškų literatūros ir bandomųjų vertimų skatinimo programai, kuri įgyvendinama nuo 2001 m. ir kurios dėka jau paskatinta daugiau nei 150 lietuviškų knygų vertimų į daugiau nei 20 kalbų“
Parengė Viktorija Ivanova ir Ūla Ambrasaitė
