Parodoje atsiskleidžia asmeninis intymus autorių santykis su daugiatautės sostinės praeitimi. Vienas parodos iniciatorių, Moses Mendelssohno Europos žydų tyrimų centro Potsdame steigėjas profesorius Julius Schoepsas, atvykęs į Vilnių, nuoširdžiai stebėjosi, kad tiek daug įdomių kūrėjų susidomėjo parodos tema ir panoro joje dalyvauti.
„Mums tai buvo tarsi pažintinė kelionė į praeitį“, – prisipažino parodos kuratorius, tapytojas Linas Liandzbergis.
Anot jo, pradėjus domėtis žydiškuoju Vilniumi, pasikeitė netgi požiūris į miesto erdves. „Kadangi dirbu su architektūra, išsiaiškinau, kur stovėjo dabar jau sunaikinti pastatai ir kaip tas sunaikinimas pakeitė miestą“, – aiškino L.Liandzbergis.
Dauguma kūrinių parodoje viešai pristatomi pirmą kartą, nes yra sukurti specialiai šiam projektui.
Miesto paslapties dalis
Nors menininkai dažniausiai bodisi prašymais nutapyti darbą nurodyta tema, pasižvalgius po šią parodą akivaizdu, kad pasiūlymas atskleisti žydiškąją Vilniaus istorijos dalį daugumai buvo prie širdies.
Kai kurie parodos autoriai savo kūriniuose jau seniai pasakoja miesto ir jo žmonių istoriją. Ji atgyja nespalvotose Aleksandros Jacovskytės fotografijose ir įspūdingose tapytojo Adomo Jacovskio drobėse.
O Algis Griškevičius – vienas tų menininkų, kurie sugeba meistriškai perkelti į paveikslus egzotika ir paslaptimi dvelkiančią Vilniaus aurą, prie kurios formavimo prisidėjo daugybė žydų kartų.
Sinagogos kaimynystėje gyvenusio ir nykstančius senojo Vilniaus kampelius nuolat fiksuojančio Broniaus Gražio miesto gatvelių ir kiemų paradoksai šios parodos kontekste tarsi netyčia nusidažė garsiojo žydiško humoro atspalviais.
Įsitraukė kūrėjai ir žiūrovai
Tačiau nemažai menininkų pirmą kartą įdėmiau pažvelgė į Lietuvos sostinę bandydami surasti kasdienybėje net nebepastebimų jos žydų paveldo pėdsakų.
Tarp jų – Vilmantas Marcinkevičius, L.Liandzbergis, Jolanta Kyzikaitė ir Audrius Gražys, ieškojęs žydiškojo Vilniaus ženklų ne tik gatvėse, bet ir knygose.
„Kai tu eini gatve, dažniausiai nesusimąstai, kas aplinkiniuose namuose gyveno, kokia kvartalo ar paskiro pastato istorija.
Bet vos pradėjus tuo domėtis pabyra daugybė įdomiausių faktų“, – dėstė L.Liandzbergis.
Per parodos atidarymą paaiškėjo, kad daugeliui žiūrovų tokia meninė archeologija taip pat įdomi.
Bet visiems, kurie panoro pirkti Rotušėje eksponuojamus kūrinius, teks palaukti, kol baigsis net dvejus metus truksianti parodos kelionė po pasaulį.
Istorijos medžio ūglis
Vilnius nuo seno buvo žinomas kaip vienas svarbiausių kultūrinių ir religinių žydų centrų Europoje. Multikultūrinis miestas simboliškai vadintas Šiaurės Jeruzale ir 100 sinagogų miestu.
Parodos rengėjų idėja – „Zachor! Buvęs žydiškasis Vilnius – vaizdai iš dabarties“. Išvertus iš hebrajų kalbos „Zachor!“ reiškia „Prisimink!“. Menininkai buvo kviečiami prisiminti kadaise buvusį žydiškąjį Vilnių.
Tačiau prisiminimai jau gerokai išblėsę, o jų saugotojai išsibarstę po pasaulį.
Todėl daugelis projekto autorių žydiškąjį Vilnių atrado iš naujo. Tarsi senojo vaismedžio ūglį įskiepijo į savo kūriniuose auginamo naujo istorijos medžio šaką.
Ilgos kelionės pradžia
„Šio projekto idėja yra pasidalyti atminties vaisiais su kitais žmonėmis.
Pirmiausia su tais, kurie yra istoriškai susiję su buvusiu žydiškuoju Vilniumi, nesvarbu, ar jie ten patys gimė, ar iš ten kilę jų protėviai“, – per parodos atidarymą pabrėžė J.Schoepsas.
Mat paroda Vilniaus rotušėje – ilgos, net kelis žemynus apimsiančios kelionės pradžia.
Iš Lietuvos ji bus nugabenta į Vokietiją, vėliau – į Tel Avivą (Izraelis), Keiptauną (Pietų Afrikos Respublika), Niujorką (Jungtinės Valstijos) ir Argentinos sostinę Buenos Aires.
Šiuose miestuose iki šiol gyvuoja nemažos litvakų bendruomenės. Ir kiekviename jų lietuviškąjį parodos branduolį papildys keleto vietinių menininkų darbai. Planuojama, kad bendras šiame projekte dalyvaujančių kūrėjų skaičius sieks dvi dešimtis.
Mitas kuriamas ir šiandien
Tiesa, kita parodos stotelė – Berlynas, kuriame po karo litvakų beveik neliko. Tačiau viena šio projekto sumanytojų, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė džiaugėsi jau radusi kuo papildyti vilnietišką kolekciją.
Tai bus į skandalingą nacių lobių slėpimo istoriją įsivėlusio kolekcininko Corneliaus Gurlitto tetos, dailininkės Cornelios Gurlitt kūriniai. Mat ji 1914–1918 metais gyveno Vilniuje ir net surengė čia savo parodą.
„Kai kilo idėja pakalbėti apie gerokai primirštą žydiškąjį Vilnių, pamanėme, kad būtų įdomu parodyti ne istorinius dokumentus, o menininkų kūrinius, kuriuose atmintis susipina su šiandiena, paveikslus, kuriuose svarstoma, koks mūsų miestas yra dabar ir koks jis galėtų būti.
Juk Vilniaus mitas kuriamas ir šiandien, o jo dalis – ryšiai su išsibarsčiusiais po pasaulį vilniečiais“, – sakė G.Žaidytė.
