Su garsios Oginskių šeimos vardu susijusi ne viena senojo Vilniaus vieta. Tačiau Mykolo Kleopo Oginskio vardas daugeliui labiau asocijuojasi su populiariuoju polonezu negu su sostinės istorija.
Bando užlopyti spragą
„M.K.Oginskis – viena iškilių asmenybių, kurios galėtų mums būti puiki atrama žvelgiant ne tik į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus, bet ir į mūsų valstybės dabartį ir ateitį. Tačiau vis dar mažai žinome apie jo gyvenimą ir veiklą“, – įsitikinusi L.Valatkienė.
Šią savaitę atidarytos parodos darbuose ji užfiksavo vietoves, susijusias su M.K.Oginskio veikla bei gyvenimu, improvizavo šiomis temomis.
„M.K.Oginskis rūpinosi šalies gerove labiau negu savo asmenine. Lietuvoje turbūt kiekvienas žino jo polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“, kuris net ir šiandien mums išlieka labai aktualus. Todėl man norėjosi parodoje sujungti muziką ir istoriją. Tai padaryti padėjo L.Valatkienės fotografijos“, – dėstė parodos ir vakaro, skirto M.K.Oginskio 250-ųjų gimimo metinių sukakčiai, sumanymą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė.
Intriguojantys pėdsakai
M.K.Oginskis (1765–1833) garsėjo daugeliu talentų. Jis buvo politikas, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos Seimo narys, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, LDK iždininkas, vienas 1794-ųjų Tado Kosciuškos sukilimo vadovų, socialinių reformų idėjų puoselėtojas, populiarių Europoje polonezų, mazurkų autorius.
Jo diplomatinę veiklą parodoje atspindi pateiktos pasų, su kuriais M.K.Oginskis keliavo kaip diplomatas po Vidurio ir Rytų Europą (Londonas, Haga, Briuselis, Frankfurtas, Varšuva, Sankt Peterburgas), kopijos.
L.Valatkienė šia iškilia asmenybe susidomėjo, kai apsigyveno Sluškų rūmų kaimynystėje. Išėjusi pasivaikščioti ji pradėjo fotografuoti rūmus, domėtis jų istorija.
Pamažu fotografė išsiaiškino, kad caro kareivinėmis, o paskui ir kalėjimu paversti rūmai anksčiau priklausė Oginskiams, bet buvo konfiskuoti po nepavykusio 1794 metų sukilimo.
Pradėjusi Vilniuje ieškoti šios giminės pėdsakų fotomenininkė senosiose Saulės kapinėse rado visiškai apleistą Oginskių koplyčią, kurios apverktina būklė jubiliejiniais metais ypač krinta į akis.
Smalsumas nuvedė svetur
Pernai vasarą keliaudama su Oginskių gimine susijusiomis vietomis Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje L.Valatkienė nepaleido iš rankų fotoaparato.
Bet parodoje ji eksponuoja ne reportažinius tų vietų vaizdus, o savo refleksijas, kurias išreikšti padeda šiuolaikinė technika – kompiuterinės fotografijų redagavimo programos.
Daug metų žurnaliste „Lietuvos ryte“ dirbusi menininkė keliaudama ieškojo ne tik vaizdų, bet ir žmonių, galinčių ką nors papasakoti apie M.K.Oginskį.
Pavyzdžiui, pakalbinusi nedidelės Lenkijos bažnytėlės kleboną ji sužinojo, kad ten saugomas kunigaikščio krikšto dokumentas, kuriame surašyti visi septyni jo vardai su išsamiais paaiškinimais.
To įrašo kopiją L.Valatkienė parvežė į Lietuvą ir padovanojo Teatro, muzikos ir kino muziejui. Parodoje „Laiškai apie muziką“ galima apžiūrėti ir perskaityti intriguojančio įrašo vertimą į lietuvių kalbą.
Šventėms – į Minską
Kitos savaitės pradžioje L.Valatkienės paroda diplomatiniu paštu kelioms dienoms bus išsiųsta į Baltarusiją. Kovo 10-ąją jos laukiama Minsko rotušėje, kur Lietuvos ambasados Baltarusijoje iniciatyva bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metis.
Kovo 11-ąją paroda iš Minsko rotušės bus pervežta į Lietuvos ambasadą, o kitą rytą vėl grįš į Vilnių. Mat L.Valatkienės darbų ekspozicija, leidžianti virtualiai aplankyti ir M.K.Oginskio tėvų dvarą Guzuve (Lenkija), ir iš dėdės paveldėtą dvarą Zalesėje (Baltarusija), ir pagrindinę jo šeimos rezidenciją Rietave, dar sykį primena, jog Oginskių giminės bei jos ryškiausių atstovų pėdsakai – tai bendras Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos istorijos paveldas.
L.Valatkienės fotorefleksijų paroda „Laiškai apie muziką“ Teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki balandžio 4 dienos.
