Įdomus sutapimas, kad taitietes merginas šiandien galima išvysti ir Vilniuje, mat Vytauto Kasiulio muziejuje praėjusią savaitę atidaryta įspūdinga lietuviškuoju Gauguinu vadinamo J.Rimšos (1903–1978) kūrybos paroda „Ugnies ir džiunglių magija“.
Lemties ženklus sutapimuose mėgstantys įžvelgti meno kritikai visuomet pabrėžia, kad J.Rimša pasaulį Svėdasų miestelyje išvydo kaip tik tais metais, kai kitame pasaulio krašte – Markizo salose – mirė P.Gauguinas.
Svarbiausia – būti savimi
J.Rimša neslėpė, kad P.Gauguino nutapyti Taičio vaizdai viliojo ir jį ten nuvykti. Dailininko bičiulis ir jo kūrybos gerbėjas prezidentas Valdas Adamkus viename interviu „Lietuvos rytui“ pasakojo, kaip padėjo dailininkui patekti į egzotišką salą.
„Tai pasidarė įmanoma po mano surengtos jo parodos Čikagoje, – prisiminė prezidentas. – Paroda buvo be galo sėkminga.
Išpardavėme beveik visus paveikslus. Tad pinigų buvo pakankamai. Aš sutvarkiau visus formalumus ir jis išvyko į išsvajotąją žemę – Taitį.“
Tiesa, nuolatinis lyginimas su P.Gauguinu tapytoją erzino. „Mene svarbiausia būti savimi“, – mėgo pabrėžti menininkas.
„Apie mano gogeniškumą kalbama tik todėl, kad, prisimindami Taitį, prisimena ir Gogeną. Tuo labiau kad tai buvo pirmas tropikais susižavėjęs europietis dailininkas. Bet tarp mūsų yra didelis skirtumas – kita kultūra, kitoks charakteris, kita mokykla. Skirtinga piešimo maniera ir kompozicija. Tai, ko aš norėjau, pasiekiau. O štai meilės šokio „tamure“ Gogenas išvis nebuvo matęs – likimas šią temą skyrė man“, – rašė jis viename laiške.
Bolivijos ar Lietuvos kūrėjas?
Lietuvos dailės istorijoje kažin ar galima rasti dailininką, kuris būtų daugiau keliavęs nei J.Rimša.
Tapytojas gimė Lietuvoje, mokyklą lankė Ukrainoje, lankėsi Vienos ir Paryžiaus muziejuose, o išgarsėjo Bolivijoje. Pirmuosius darbus jis pasirašė Ivano vardu, o Amerikoje yra žinomas kaip iškiliausių Bolivijos dailininkų mokytojas – Juanas Rimsa.
Tačiau visuose ispanų kalba parašytuose tekstuose apie J.Rimšą akis užkliūva už vertimo nereikalingų žodžių – „Lietuvos dailininkas“.
„Mane sužavėjo, kad žmogus, kuris būdamas šešiolikos metų paliko Lietuvą, išlaikė lietuvybę savo širdyje, – sakė prezidentas V.Adamkus. – Kai būdamas Buenos Airėse nusipirkau pirmąjį J.Rimšos paveikslą, jis man išrašė pažymėjimą.
Tame lape buvo pavaizduotas Lietuvos Vytis ir lietuviškai užrašyta: „Lietuvos dailininkas Jonas Rimša“. Man beveik iš rankų iškrito tas raštas.
Nuo vaikystės Lietuvos nematęs ir net lietuvių kalbą primiršęs žmogus niekada nei savo kilmės, nei tautos neišsižadėjo, visuomet tuo didžiavosi.“
Bet ne visi lietuviai ryškiomis spalvomis liepsnojančius paveikslus su indėnais ar Taičio čiabuviais buvo linkę laikyti lietuvių kultūros dalimi.
Pavyzdžiui, Niujorke gyvenęs tapytojas Kazimieras Žoromskis viename laiške rašė: „Jonas Rimša neatlaikė tautinio bandymo. Jis nuėjo su Pietų Amerikos „estilo nacional“ (liet. nacionaliniu stiliumi. – Red.).
Tas „estilo nacional" tęsiasi per visą Lotynų Ameriką, kaip mūsų buvo „gubos“ arba „kryželiai“. Bet aš toliau tebesilaikysiu savo argumentų, kad tautinį stilių sudaro ne tam tikri daiktai, o išreiškimo būdas: kaip spalvomis, taip ir linijomis, bei techniškasis. Jonas Rimša pasisavino mums svetimą „braižą“. Visais čia suminėtais elementais jis mums visai nebepriklauso (ta prasme). Ar jis kada priklausė? „
Nepaliovė ilgėtis Lietuvos
XXI amžiuje akivaizdu, kad svetimų kultūrų įtaka nėra ta priežastis, dėl kurios vertėtų išbraukti žmogų iš gimtosios kultūros lauko. Meno kritikai pabrėžė, kad iš nepriklausomybę atkovojusios Lietuvos atvykęs kūrėjas daug geriau suprato Bolivijos indėnų savitumą ir jų kultūros vertę nei ispanų kultūros veikiami išaugę tos šalies menininkai.
Žinomas keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius, su kuriuo J.Rimša ir susitiko Pietų Amerikoje, rašė: „Jį traukė egzotiškoji Bolivija su savo slėpininguoju altiplato, su seniausios kultūros indėnais, jau žiloje senovėje sukūrusiais inkų valdiją ir aukštą saulės kultą. Jis čia sumanė paieškoti Amerikos sielos. Jis davė aimanų indėnų tipus, jų papročių ir apeigų paveikslus“.
Net ir mėgaudamasis džiunglių spalvomis J.Rimša nepaliovė ilgėjęsis Lietuvos, ypač jos žiemos. Juk paskutinį kartą matė gimtinę, kai ji buvo pasipuošusi sniego rūbu. Dėl sveikatos problemų negalėdamas sugrįžti menininkas svajojo, kad ją pasiektų nors jo kūryba.
„Vienoj tik Bolivijoj yra apie 250 darbų. O mažiausias skaičius tai pas lietuvius. Jie patenkinti tiktai tuo, kad aš „garsinu lietuvių vardą“, tačiau palaikyti savo žmogaus jie nesugeba. Visų daugiausia man padėjo žydai. Bolivija mane iškėlė kaip dailininką“, – rašė jis su kartėliu.
Ilgą laiką Lietuvoje buvo žinoma vos pora dešimčių J.Rimšos darbų. Bet prieš penkerius metus Dailės muziejuje surengus menininko kūrybos apžvalgą paaiškėjo, kad nemažai jų galima rasti privačiose kolekcijose.
Tarp tų kolekcijų buvo ir „Lewben Art Foundation“. Tai privatus fondas, kuris nusprendė įkurti specialų padalinį – Lietuvos išeivijos dailės fondą, kaupiantį po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių darbus.
Tuo metu jis turėjo vos keletą J.Rimšos paveikslų, bet per kelerius pastaruosius metus sugebėjo įsigyti ir sugrąžinti į Lietuvą didžiulę šio dailininko kūrybinio palikimo dalį: daugiau nei šimtą darbų.
Paroda „Jonas Rimša (1903-1978). Ugnies ir džiunglių magija“ -- pirmasis išsamus šios kolekcijos pristatymas.
Ji atspindi Bolivijos ir indėniškojo periodo J.Rimšos kūrybą, kuri išgarsino dailininką svetur, o Lietuvoje dar vis mažai žinoma. Kai kuriuos darbus V.Kasiulio muziejuje Lietuvos publika išvydo pirmą kartą.
Papildyta iš muziejų ir kitų kolekcijų pasiskolintais paveikslais paroda taip ryškiai ir plačiai pristato J.Rimšos kūrybą, kad galima pasakyti, jog menininko svajonė išsipildė. Jis pagaliau sugrįžo į tėvynę.
Vienoje mokėsi siuvėjo amato
J.Rimša – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, apdovanotas aukščiausiu Bolivijos apdovanojimu – Andų kondoro kavalieriaus ordinu. Bolivijos vyriausybė iš dailininko įsigijo apie 300 paveikslų ir uždraudė jo kūrinius išvežti iš šalies kaip nacionalinę vertybę.
Dailininkas gimė Svėdasų miestelyje, augo Kaune. Paklusdamas Kaune populiarią siuvyklą turėjusio tėvo valiai, jis Vienoje baigė siuvimo ir kirpimo mokyklą. Tačiau svajojo apie meno mokslus.
Išvykęs iš Lietuvos 1931–1934 m. mokėsi tuo metu stipriausioje visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademijoje.
1943 m. Bolivijoje, Sukrėje, J.Rimša įsteigė meno mokyklą, jai vadovavo. Valstybei pritrūkus lėšų mokykla buvo uždaryta, o J.Rimša, atsirinkęs dvidešimt vieną gabiausią mokinį, įsteigė privačią dailės mokyklą. Savo mokinius jis rėmė finansiškai, ne vieną jų savo lėšomis išsiuntė mokytis į Europą.
J.Rimša nuolat keliavo. Gyveno Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Persikeldamas į naują vietą dažnai sudegindavo savo ankstesnius paveikslus.
Dailininkas yra nutapęs per 1000 paveikslų, surengęs daugiau nei 30 parodų.
Knygos „Jonas Rimša. Sugrįžimas į Tėvynę“ pristatymas vyks 2015 m. vasario 24 d., antradienį, 17 val., Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.
