– Gerbiamas Romai, kaip vertinate Vilniaus centre tebestovinčias Žaliojo tilto skulptūras? Gal galėtumėte papasakoti kaip šios skulptūros pateko į saugotinų objektų sąrašą?
– Šitų skulptūrų patekimas į saugomų sąrašą susijęs su okupacijos periodu. Būtent tada jos buvo įrašytos į Kultūros paveldo registrą. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo tikslinama, ar palikti jas šiame registre, ar suspenduoti jų kaip paveldo statusą. Prieš daugiau nei metus šis klausimas prie Kultūros paveldo departamento veikiančiai vertinimo tarybai buvo pateiktas pakartotinai. Po diskusijų ši taryba balsų dauguma nusprendė, kad skulptūros yra Žaliojo tilto kaip tam tikros visumos dalis ir todėl yra toliau saugotinos.
Aš buvau ir vis dar esu kitokios nuomonės. Kasdien keliauju tuo tiltu, matau kareivius ir labai gerai atsimenu 1944 m. liepos mėnesį, kai tie patys raudonarmiečiai mano tėviškėje mano motiną buvo pastatę prie sienos sušaudyti. Ir tada būdamas trejų su puse metų išmokau rusiškai, kai man buvo pasakyta: „Jus sušaudysim, jūsų namus padegsime, ir žinosite, kas yra Raudonoji armija“. Konfliktas prasidėjo nuo to, kad kareiviai buvo nusavinę mūsų vienintelį maitintoją, arklį vardu Sakalas, o mama jį atsiėmė. Tie kareiviai kaime kažkur išgėrę degtinės ir aptikę, kad nebėra arklio, atėjo pas mus ir pastatė mamą prie sienos sušaudyti. Viskas baigėsi laimingai, nes atjojo rusų karininkai, nuginklavo tuos kareivius, ir mums liko ir arklys, ir mama gyva, ir namai nesudegė. Bet, žinote, įspūdžiai, ypač tokiose kritiškose situacijose, lieka visam gyvenimui.
Tai kalbant apie šių skulptūrų vertę, man menas čia nėra pirmoje kategorijoje. Meniškumą aš palieku menotyrininkams ir menininkams vertinti ir įžiūriu daugiau politinį aspektą ir socializmo sistemos žadamą gerovę. Kadangi aš Vilniuje nuo 1954-ųjų metų, galiu pasakyti, eidavome į Stalino prospektą (dabar Gedimino) norėdami nusipirkti duonos ir stodavome į eilę prie parduotuvės dar iš vakaro, kad aplenktume eiles. Toks autentiškas komunistinės gerovės simbolis iš tų laikų.
– Sprendžiant šio monumento likimą, estetinis kriterijus buvo svarbesnis už politinį. Tuo tarpu, Jūsų pozicija vertinant buvo kaip tik akcentuoti politinį, o ne meninį aspektą. Tačiau ar iš viso galima monumentus istoriniams veikėjams ar įvykiams vertinti vien estetiškai, tai yra gražu-negražu kategorijomis, ar vis tik būtinas ir politinės kriterijus, reiškiantis, kad monumentai vertinami savo tautos ir savo istorijos atžvilgiu?
– Aš manyčiau, kad vertinimui reikalinga tam tikra visuma. Tie, kas labai susirūpinę skulptūrų – tokių kaip Lenino, Kapsuko – meninėmis vertėmis, gali nuvažiuoti ten, kur jos dabar yra surinktos ir eksponuojamos kaip to laikotarpio vertybės. Nemanau, kad tai, kas tuomet buvo sukurta, būtinai turi būti sunaikinta. Tačiau taip pat nebūtų gerai, jei susidarytų vaizdas, kad visuomenė tuos objektus tebegarbina ir, šiuo atžvilgiu, tebevykdo tų skulptūrų statytojų sumanymą.
Tačiau suprantate, kad čia nėra taip paprasta. Jūs komentare minėjote Vakarų Europoje esančius nacizmo paminklus. Matote, denacifikacija buvo padaryta kaip veiksmas: karo nusikaltėliai, fašizmo ideologai baigė savo gyvenimą Niurnbergo teismo procese. Komunistinei ideologijai šis teismas neįvyko ir todėl mes tebeteisiam pagal savo vidinius įsitikinimus arba šiek tiek paklausydami kokios nors komisijos, kuri čia vertina sovietinės sistemos ir nacių nusikaltimus, bet vis dėlto – toks visuotinai priimtas procesas, kokį patyrė nacizmas, komunizmo ideologijos atžvilgiu neįvyko. Už tai ir esame tokiame chaose dvasine prasme.
– Grįžtant prie Žaliojo tilto statulų. Net, jei nebūtų kareivių, kurie kelia labai konkrečius neigiamus atsiminimus, kitos ten esančios skulptūros taip pat turi savo simbolinę prasmę. Jomis bandoma perteikti tam tikrą šlovinamą žmogaus tipą, kuris kurtas sovietmečiu. Tai neatsiejama nuo Lenino. Pažiūrėkime į Ukrainos pavyzdį, ukrainiečiai Maidane nuvertė Lenino skulptūrą ir su kūjais ją sudaužė į gabalus. Jie aiškiai pasakė, kad nenori tos savo praeities, kurią jiems primena Lenino simbolis. Klausimas – kaip vertiname mes? Kiek šiuo atveju gali būti vietos kažkokioms meninėms interpretacijoms, kuomet esame išgyvenę tokią skaudžią istorinę patirtį?
– Aš jau sakiau savo poziciją: jeigu kas nors tai interpretuoja, kaip kažkokias labai svarbias lietuvių skulptorių menines figūras – nebūtina jų sudaužyti. Jos gali būti eksponuojamos kitoje erdvėje, pavyzdžiui, Grūto parke.
Kalbant apie sprendimo būdus, mūsų tautos, mūsų valstybės ir Europos gyvenimas nėra toks, koks atrodė vos prieš metus. Dalykai labai greitai keičiasi ir dabar turime progą įsitikinti tuo, kad tokio didelio stabilumo kaip įsivaizdavome, neva niekam negrasinant kursime gerovę kartu su visa Europa, nėra. Deja, pasaulyje ir Europoje ne visi taip galvoja. Todėl, aš manyčiau, kad prie tokio klausimo kaip Žaliojo tilto skulptūros reikėtų grįžti vėl ir vėl, kol pagaliau rasime normalų sprendimą. Žinote, paprasčiausiai, kai tie sprendimai nedaromi, o tik tęsiasi amžina diskusija, susidaro vaizdas, kad mūsų visuomenė yra nepajėgi pati priimti sprendimus – jai reikia, kad koks nors ponas ar sekretorius, ar partijos pirmininkas pasakytų kaip elgtis. Tad, mano supratimu, demokratinei visuomenei reikia pasinaudoti visais įmanomais demokratiniais būdais ir pagaliau pradėti priiminėti sprendimus.
– Tačiau žvelgiant į esamą situaciją, matome, kad klausimas buvo spręstas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje ir jos dauguma pasisakė už Žaliojo tilto skulptūrų išsaugojimą. Gal galėtumėte pakomentuoti tuos meninius, estetinius kriterijus, kurie tą saugotiną visumą sudaro?
– Jeigu atsitrauksime nuo kitų argumentų (politinių ir pan.), tai tam tikra visuma yra vertybė sukurta to laikmečio žmonių ir šia prasme, aš nenorėčiau ginčytis, nebūdamas menininkas ir nenorėčiau paneigti tų skulptūrų meninės vertės. Tačiau, jei tai yra pripažinta vertybe kaip visuma, tai norėčiau pabrėžti, kad ir vertinti reikėtų pagal visuminius kriterijus, o ne pagal kokį nors vieną – šiuo atveju estetinį.
– 2006-ųjų metų komisijos nutarime – kodėl verta skulptūras palikti – vienas iš argumentų buvo, kad jos atspindi tam tikrą to laikotarpio politikos ir istorijos santykį, kad tai mena to meto požiūrį į realybę bei istorinę praeitį.
– Aš 2006-ųjų metų vertinimo darbuose dar nedalyvavau, atėjau į šį procesą vėliau, turbūt 2010-ųjų metų pradžioje, kuomet buvo pakartotinai vertinamas ir šis klausimas. Aš manau, kad jeigu šie sprendimai nebuvo padaryti tuo metu, kai buvo išvežamas Vladimiras Iljičius iš Lukiškių aikštės, tai dabar nuspręsti kitaip tik sunkiau, nes dabar visuomenė yra labiau poliarizuota. Tada buvo aiškiau, ką reikia padaryti, o dabar žmonės jau yra apsipratę, yra ir mieguistumo tokios: „ai, kam čia judinti, kažkas sukūrė, tegu stovi“. Aš tikiuosi, kad tas pakartotinis vertinimas visada yra įmanomas ir anksčiau ar vėliau bus priimtas kitoks sprendimas.
