„Menininkas visą laiką turi būti avangarde, o kultūra, pamažu adaptuodama ir paaiškindama jo atradimus, pateikti juos publikai. Jauniems menininkams patariu saugotis kultūros. Ji įtrauks ir tada jie ims gaminti, kaip mano vienas draugas sako „taip „kultiūrnai, kad net fabričnai“, – dėstė A. Šeškus.
– Jūs įvertintas už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį. Ar pats taip apibūdintumėte savo kūrybą?
– Kai kūriau, nesistengiau apibūdinti – nerūpėjo. Suvokiau, kad tai, kas kitų daroma, man visiškai netinka. Tai, kas vadinama lietuvių fotografijos mokykla, man netiko – netiko glazūra, kuria viskas buvo padengiama. Turiu galvoje ir socialumą, ir dvasią. Man norėjosi paprastų, tikrų dalykų. Jie mane traukė, žavėjo. Galų gale, kai norėjau tikrų dalykų, tai buvo pavadinta socialumu.
– Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius Jus yra pavadinęs branduolinės energijos tapytoju. Jo manymu, menas lietuvių fotografijoje prasidėjo būtent nuo jūsų. Ką atsakytumėte?
– Labai ačiū Alfonsui. Jis turi galvoje tą patį – tikrumą. Viename rašinyje parašė, kad tuo metu buvau išstumtas iš kultūros. Iš tikrųjų kultūra buvo padengta, tokia, kokia ji turi būti.
Aš nesukiojau fotoaparato į reikšmingus dalykus. Man jie nerūpėjo. Man rūpėjo esatis.
– Gal tai ir yra svarbu?
– Vėliau paaiškėjo, kad taip, bet anuomet tiesiog buvo žaidimas, nors be galo svarbus. Reikėjo daug ką aukoti. Bent jau taip buvo manoma. Aukojau santykį su kultūra, su kai kuriais žmonėmis, nes jie nesuprato, ką darau. Ir dabar nelabai supranta. Nedaug yra suprantančių.
– Esate sakęs, kad po to, kai atsidūrėte Nacionalinės premijos kandidatų sąraše, uždraudėte apie tai namuose kalbėti šeimos nariams.
– Aš iki šiol dirbu. Fotografuoju, matau aplinką, man ji – be galo svarbi. Nenorėjau, kad mane kas nors trikdytų.
– Turite omenyje žurnalistus?
– Ne, turiu omenyje, kad viduje manęs niekas netrikdytų. Dar radėsiu jaudintis: duos premiją ar ne, įvertins ar ne, pamatys ar ne, suvoks ar ne. Tai – ne mano reikalas. Turiu savų reikalų. Man jie įdomūs.
Pastaruoju metu labai daug fotografuoju Rytuose. Dirbau Tibete, Nepale, Indijoje. Norisi tuos dalykus apibendrinti. Dabar Švedijoje rodoma 50 mano fotografijų iš Tibeto. Nenorėjau, kad kažkas būtų virš šito. Savo metu, dar labai jaunas, kažkokioje parodoje gavau medalį. Nuėjau ant Žaliojo tilto ir tą medalį įmečiau į upę.
– Kaip pasielgsite su šia premija?
– Pinigai skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kažkam – automobilį, kažkam – batukus. Aš investuosiu į laisvę. Didžiulis komfortas yra daryti, ką nori. Pinigai man suteiks visišką laisvę ir galėsiu galvoti tik apie tai, apie ką galvoti yra man svarbu.
– Minėjote Tibetą, Nepalą. Kas ten jus taip traukia?
– Ten randu pradžią – žmogaus, kultūros tvėrimosi, galiu užčiuopti religijos pradžią. Tai – labai svarbūs dalykai. Pavyzdžiui, induizmas dabar yra humaniška religija, o Nepale užtikau induizmo pradžią, kur daug archaikos, vyksta aukojimai, daug kraujo. Nepale gimė Buda, ir tie žmonės, kuriem rūpėjo humaniškumas, pasuko į budizmą, o induizmas nebesivystė.
Mačiau apeigas, kurių jau neįmanoma niekur pamatyti. Gal ir ankstyvoje krikščionybėje buvo panašių dalykų. Pavyzdžiui, induistams svarbus skaičius 108. Jų vadinamuose „japa mala“ – maldos karoliukuose – yra 108 karoliukai. Kiekvienam skiriama kokia nors nuostabi mintis.
Nepale dvasininkas man papasakojo, kad turi šventę, kurioje 108 paukščiukams nukertamos galvos. Tokių dalykų jau nepamatysi. Į šią šventę nepatekau, bet patekau į kitą, kur buvo kapojamos galvos aukojamiems gyvuliams. Jų buvo prikritęa pilnas kiemas.
– Jūsų nešokiruoja tokie vaizdai?
– Aš – fotografas. Esu kaip gydytojas. Koks šokiravimas? Žinoma, kai kam iš mūsų grupės buvo labai nesmagu, kai kas iš išsilakstė. Aš likau, fotografavau po kraują braidančius vaikus, kuriems visa tai – natūralu. Mačiau – per kiemą besidriekiančias kraujo šliūžes, kai buvo ištempti gyvūnai. Jų neatpažinau -nei asilai, nei teliukai. Tai vyksta visą laiką.
Turiu omenyje induizmo apeigas. Vietiniai patys nežino, kiek tuose ritualuose induizmo, kiek budizmo. Juose – pati pradžia, tvėrimasis. Besitveriantys žmonės ypatingi. Dabar išeik į gatvę: eina banko tarnautojas – žmogaus už jo menkai tesimato.
Vokietijoje gyvenantis mano draugas Borisas Michailovas, vienas geriausių dabarties fotografų, kartą man pasiguodė: „ Aš pasimetęs ir nežinau, ką daryti“. Kažkada jis lukšteno, rodė žmones – jie buvo aiškūs ir suprantami, sykiu šilti, verti užuojautos. Dabar jis fotografuoja arklius, uolas, dar kažką.
– Jūsų kūrybos kelias prasidėjo Vilniuje 8-ajame dešimtmetyje. Kokia buvo pradžia?
-Išėjau į gatvę – dėl to „kaltas“ Lietuvos radijas ir televizija. Atsirado galimybė padirbėti televizijos operatoriumi ir turėjau pristatyti 10 fotografijų, kad darbdaviai pamatytų, kaip suprantu vaizdą. Nusipirkau fotokamerą ir išlėkiau į gatvę. Suktis reikėjo greitai. Ačiū Dievui, kad priimant į darbą niekas tų fotografijų nepaprašė, bet fotografą iš manęs padarė. Dirbdamas prie kameros visą laiką turėjau fotoaparatą.
– Ar bendradarbiaujate su kultūrine spauda, publikuojate savo nuotraukas?
– Beveik ne. Mano santykiai su kultūra yra labai sudėtingi. Manau, kad tai tokia sistema, kuri meną adaptuoja plačiajai visuomenei. Labai reikalinga ir svarbi struktūra. Galų gale ji pakelia žmones iš prieblandos į šviesą.
Tačiau menininkas visą laiką turi būti avangarde, o kultūra, pamažu adaptuodama ir paaiškindama jo atradimus, pateikti juos publikai. Jauniems menininkams patariu saugotis kultūros. Ji įtrauks ir tada jie ims gaminti, kaip mano vienas draugas sako „taip „kultiūrnai, kad net fabričnai“.
–Ar pamenate, kokia buvo pirmoji fotografija, kuri jus įtikino, kad galite būti fotografas?
– Pirmąsias savo fotografijas sudėjau į knygą „Meilės lyrika“. Tai fotografijos žmonių, kuriuos sutikau gatvėje. Jose daug paprastos, žmogiškos šilumos. Žmonėms ši knyga pasirodė reikalingiausia. Ji – arčiausiai kultūros.
