Solidų jubiliejų švenčianti fotografė vis dar stebina žiūrovus

I.Giedraitienė išgyvenusi šlovę aštuntajame dešimtmetyje (World Press Photo apdovanota prizu „Aukso akis“, pirma vieta „Bendrųjų įvykių“ kategorijoje, už fotografiją „Vestuvių vakarą“ (1974 m.), vėliau ji vis rečiau pasirodydavo parodose ir fotografinės spaudos puslapiuose.

Tačiau retkarčiais ji vis nustebina žiūrovus: tai įspūdinga motinos fotografija parodoje „Žvilgsnis į senatvę“, tai fotografiniais eksperimentais ir gamtos fotografija serijoje „Flora“. Didelis kontrastas, lyginant su pirmosiomis vaikystės ir vestuvių fotografijomis iš septinto dešimtmečio.

Tokias metamorfozes Lietuvoje išgyveno nebent fotografas ir grafikas R.Dichavičius, nuo grynosios fotografijos vis labiau pereidamas į spalvingus, barokiškus koliažus.

Vaizduose ir širdyje ji išlieka romantikė, sugebanti labai tiksliai apskaičiuoti kiekvieną savo fotografijų kompoziciją. I.Giedraitienė, lyg ir būdama į daugelį panaši, stengiasi išlikti savimi. Jos kūryboje rasime romantiškumą, lyrizmą bei pozityvumą.

Vestuvių fotografijoje ji savita, svajinga ir santūri, vengia fotoatelje standartų ir pozų. Čia jau ji veikia vėlesnės kartos „fotovestuvininkus“ J.Daniūną ar L.Geležiūtę, kuriems labiau rūpi vestuvių spektaklis ir kolektyvinės emocijos negu I.Giedraitienės jautrus intymumas, vaizdai-simboliai.

Retsykiais ji naudoja montažą, bet kišimasis į vaizdą atsiranda tik XX a. paskutiniojo dešimtmečio subabstraktinėse spalvinėse ir geometrinėse kompozicijose. Ten vaizdas formuojamas jau visai kitais principais. Nostalgija praeičiai išnyksta arba persikelia į pasąmonės gelmes. I. Giedraitienės fotografijos nebevaržo jokie žanrų rėmai, nebaugina kaimynystė su grafika ar tapyba, beje, kaip ir šiųjų fotografijos invazija į dailės plotus.

Analizuojant šaltinius, kuriuose minima Irena Giedraitienė ar nagrinėjama jos kūryba, pastebimas gilių ir išsamių tyrimų trūkumas. Pagrindinėse publikacijose apie Lietuvos fotografiją, jos pavardė minima fragmentiškai, dažniau galima pamatyti jos darbų reprodukcijas.

Spaudoje pasirodantys atsiliepimai apie I. Giedraitienės kūrybą dažniau yra paviršutiniški ir aprašomojo pobūdžio. Žvelgiant į sovietmečio fotografiją, Lietuvos fotografijos mokyklos kartą, jos fotografijų, objektas, raiška, kompozicija, ciklų, nors ir ne tokių didelių, kūrimas bei temos atitinka to meto tendencijas ir kanonus.

Nesinorėtų spekuliuoti istorija klausiant, kas būtų, jeigu ..., t.y. jei būtų kitas laikmetis ir moteris sovietinėje sistemoje būtų traktuojama kitaip, ar neturėtumėm lygiavertės autorės jau Lietuvos fotografijos diskurse įtvirtintiems klasikams. Kaip bebūtų, I.Giedraitienė ir jos kūryba nusipelnė gilios ir išsamios mokslinės menotyrinės analizės.

Vėliau į fotografiją įsiveržė kur kas daugiau moterų negu I. Giedraitienės jaunystės metais. Ji, galima sakyti, buvo viena kovotoja vyrų apsuptyje, gerbiama ir vertinama, bet konkurenciją turėjo atlaikyti. Nesuklupo ir tebeina savo pasirinktu keliu iki šių dienų.

I.Giedraitienė gimė 1935 sausio 14 d. Panevėžyje. 1954 – 1959 m. studijavo Kauno Politechnikos institute, pramonės ir civilinės statybos fakultete. 1959 – 1992 m. dirbo Kauno Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Fotografuoti pradėjo 1955 m. Pirmą kartą savo darbus eksponavo 1966 m. parodoje „Vaikai“ Žemės ūkio projektavimo institute, Kaune. 1968 m. įstojo į Kauno fotoklubą. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1970 m. Meno kūrėjo statusas, kaip ir daugeliui kūrėjų, suteiktas 2005 m. Tais pačiais metais išleista vienintelė iki šiol jos kūrybos rinktinė. 2014 m. tapo Lietuvos fotmonenininkų sąjungos garbės nare.

Surengė per 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo apie 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – Worldpress Photo prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.). Jos darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke. 2006 m. įtraukta į enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“.

Svarbiausios serijos: „Vestuvės“ (1970–1984), „Prisiminimai apie vaikystę“ (1964 – ...) „Nykstanti praeitis“, „Motina“ (1957–1999), „Vaikystė“ (1964–...), „Langas“ (1970–...), Flora (1973–...). Darbai saugomi: Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorkas; Prancūzijos fotografijos muziejuje, Paryžius; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje, Katalonija, Ispanija; Lvovo fotoklube „Karpatian“.