Daugelio menininkų kūriniuose Lietuvos sostinė dvelkia nei istorikų, nei ezoterikų dar neatskleistomis paslaptimis.
Siurrealistinių bruožų atsiranda ne tik senamiesčio architektūros šedevrų vaizduose, bet ir netoliese prisiglaudusiuose lūšnynuose ar net naujų miesto rajonų monotonijoje.
Praeities vaiduokliai
Tą siurrealistinį miesto atšvaitą galima išvysti ir šią savaitę galerijoje „Meno niša“ atidarytoje tapytojo B.Gražio parodoje „Viena gatvė“.
Parodos pavadinimas – ne tik metafora. Menininkas nedidelėje galerijos erdvėje taip sukabino paveikslus, kad ji virto siaurute menamo Vilniaus gatvele. Joje tarsi praeities vaiduokliai atgyja daugelis jau išnykusių ar baigiančių sunykti miesto pastatų, kuriuos kažkada buvo galima rasti Naujamiestyje ar Šnipiškėse.
Žinomo tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus B.Gražio naujausiose drobėse – ne turistiniai vaizdeliai, o sostinės gatvių fragmentai, situacijos, procesai.
Regi tarsi kunstkameroje sudėliotas per daugelį metų surinktas miesto įdomybes – jau išnykusius namus, atidaus dailininko pastebėtas buitines smulkmenas, kieme paliktus rakandus, buvusius gyventojus primenančius baldus.
Ir automobiliai, kantriai laukiantys savo šeimininkų, – tarsi pailsę arkliai ar ištikimi šunys. Kiborgai, kuriuose rusenančią gyvybę išduoda šviečiantys žibintai.
Beveik dvi dešimtys galerijoje eksponuojamų paveikslų nutapyti 2014 metais. Pasak menininko, daugumos jų idėjos atsirado pasivaikščiojimų metu pastebėjus įdomią vietelę, apleistą pastatą, nykstančias architektūros detales.
Pažinus tik sapne
Kai kuriuos vaizdus tapytojas užfiksavo fotoaparatu, tačiau daugumą jų išsaugojo savo atminties kertelėse.
Mat kažkur ten, netoli sąmonės ir pasąmonės ribos, ir atsiranda B.Gražio Vilnius. Nors ir atpažįstamas, tačiau ne visai realus. Miestas, kurio nepamatysi jokioje ekskursijoje, neužfiksuosi „iš natūros“, kurį iki pačių smulkiausių detalių gali ištyrinėti tik sapne.
„Vilniaus gatvių negrįžtamų pokyčių procese fragmentiškas dar nepažeistų ar nykstančių jų dalių fiksavimas piešiniais ar fotografijomis yra pagrindinė prielaida tapybiniams miesto gatvės vaizdiniams atsirasti.
Parodą „Viena gatvė“ sudaro tapybos kūrinių ciklas, kuris turėtų sujungti fragmentuotus segmentus ir sukurti vientisos gatvės iliuziją“, – parodos atsiradimo istoriją nusakė B.Gražys.
Paveiksluose – užuominos
Pasak dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, B.Gražys „vienintelis lietuvių tapyboje mezga paveiksluose kilpas, kurių juodose kiaurymėse pajunti atsiveriančias egzistencines prarajas“.
B.Gražio parodoje Vilnius tarsi tampa tamsiųjų jėgų arena. Kiekvienas paveikslas – tarsi užuomina į detektyvinę istoriją, kurios piktadarys taip ir liko neišsiaiškintas, nenubaustas.
Nykstantys namai, iškirsti medžiai, susvetimėję praeiviai, prarasta istorija. Siurrealizmu dvelkiantys paveikslai turi labai realistines ir socialiai angažuotas potekstes.
Vienas iš siurrealistų penketuko
B.Gražys gimė 1952 m. Kaune. Mokėsi J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1976 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 1977 m. kartu su kurso draugais debiutavo Pamėnkalnio galerijoje.
Taip susibūrė grupė menininkų, kuriuos kritikai iki šiol vadina siurrealistų penketuku (H.Natalevičius, M.Skudutis, R.Sližys, R.Vilkauskas ir B.Gražys), įrašiusiu vieną ryškiausių puslapių į XX a. antrosios pusės Lietuvos tapybos istoriją.
„Jie linkę smarkiai sufantastinti vaizduojamąją tikrovę, suteikti jai chaoso, tamsiųjų jėgų žaismo bruožų. Plastiniu požiūriu neretai jungia ekspresionizmą ir siurrealizmą, o turinio – sugestijuoja paslaptį ir baimę“, – konstatuojama 2002 metais išleistoje „Lietuvos dailės istorijoje“.
