Nacionalinės premijos laureato tapytojo J.Gasiūno negąsdina aptriušusios sienos, nutryptos grindys ir šalti koridoriai.
61 metų menininkas su studentais puikiausiai jaučiasi pramoniniame Savanorių prospekto rajone, „Plastos“ sporto salėje, kur virš molbertų dar kabo krepšinio lankai, didžiuliai paveikslai atremti į senus rankio vartus.
Už „Plastos“ menų cechu pavadintų patalpų, kuriose atsiranda magiški pasauliai, dunksi presai, kriokia traktorių varikliai.
Anot J.Gasiūno, menininkams svarbiausia ne komfortas, o apšvietimas. Nors buvusioje sporto salėje tvyro prietema, tapytojams tai tinkama vieta.
– Studentų darbų peržiūra šią savaitę vyko sporto salėje, kuri atrodo nejaukiai, bet jūs giriate patalpas. Kodėl? – J.Gasiūno paklausė „Sostinė“.
– Pirmiausia man sporto salė patiko dėl fizinių erdvės savybių. Kur kitur rasi taip išskaidytą šviesą? Juk ten beveik nėra šešėlių. Tai tapytojui ideali vieta, nesvarbu, kad tamsoka.
Kurdamas tokioje didžiulėje erdvėje didelius paveikslus nesunkiai atitiksi didelės parodų salės formatą.
Juk kartais pasitaiko, kad nedidelėje menininko dirbtuvėje sukurtas didesnis darbas pradingsta.
– Todėl kurti didžiuliuose apleistuose pastatuose jums ne naujiena?
– Taip. Pavyzdžiui, ligoninėje Bokšto gatvėje šviesą skaidydavo patys skliautai. Vesdamas ilgais ligoninės koridoriais svečius juokaudavau, kad jie dar kvepia penicilinu.
Tapiau palatoje, kuri kadaise buvo pavadinta Šv.Elžbietos vardu, žinojau, kad ligoninės kieme buvo senos stačiatikių kapinės. Pajuokaudavau, kad liepos dėl to tokios storos ir išaugo.
O ko bijoti tokių niūriai atrodančių pastatų? Juk ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva persmelkta istorijos. Vaikštome ant kaulų ir nieko čia nepadarysi.
– Kaip studentams patiko siūlymas kurti sporto salėje miesto pakraštyje?
– Geriausi pasaulio menininkai buvo nesuprasti, kentė nepriteklių, neturėjo nuolatinės pastogės kūrybai. Todėl prie to turėtų priprasti ir studentai, suvokti, kad jų pasirinktas kelias nebus lengvas.
Apskritai dirbti su jaunais žmonėmis – tai didelė nauda. Iš jų kaip vampyras gaunu daug informacijos apie šiuolaikinio žmogaus jausmus.
Tai daug daugiau nei naujos literatūros skaitymas. Aišku, studentai, kaip ir kiti jauni žmonės, ne viską padaro. Bet dirbti su jais labai įdomu.
– Piešiate žvakės dūmais. Mintis naudoti tokią techniką kilo žvelgiant į vandališkai aprašinėtas namų sienas?
– Pasaulyje grafičiai laikomi pranešimo dalimi.
O žvakės dūmais piešiu ant jau nutapyto vaizdo. Piešiu, kaip sakoma, ant viršaus.
Tad tuo požiūriu gal ir galima šią techniką lyginti su Vilniuje išplitusiomis terlionėmis.
Beje, dūmai taip pat yra pranešimai, kuriuos žmonės naudojo dar akmens amžiuje. Tačiau dūmu perteikiama informacija irgi yra tiktai dūmas. Tai fikcija, kuria neverta pasitikėti.
– Skauda širdį žvelgiant į tas terliones ant namų sienų ir ne tik?
– Aišku, kad skauda, nes grafičiai Vilniuje yra labai formalūs. Beveik nematau originalių pranešimų, vos vienas kitas.
Pasaulyje paplitusi grafičių „Memory“ kryptis.
Tarkime, Meksikoje prie policijos būstinės ant sienos atsirado milžiniškas portretas, o po juo užrašas: „Mano Jose buvo toks pajėgus, kad visas policijos padalinys manęs nepatenkintų“.
Arba traukiniai, Amerikoje riedantys kur nors tarp San Fransisko ir Niujorko. Ant vagonų – laiškai. Kam jie? Tai žino tik tas, kuris rašė, ir adresatas, kuris galbūt perskaitys. Arba ne.
Vilniuje, deja, atsiranda tik menkaverčiai dalykai. Tokie piešėjai, tiksliau – terliotojai, neįsitvirtintų niekur pasaulyje. Dailės akademijos Tapybos katedroje – taip pat.
Į sporto salę pakvietė įmonės vadovas
Įsikurti „Plastoje“ Vilniaus dailės akademijos menininkams pasiūlė šios antrinių žaliavų perdirbimo ir gamybos įmonės direktorius Vytas Poderis.
„Plastoje“ yra nemažai patalpų, kurios netinka gamybai, o nuomoti jų įmonė nenorėjo dėl nereguliuojamo pašaliečių srauto.
Iš pradžių „Plasta“ siūlė ir kitoms menininkų grupėms ateiti į sporto salę kurti, tačiau jos nerodė entuziazmo. „Toks elgesys, kai žmonės nori visko, o nė piršto dėl to nepajudina, mane labai erzina“, – sakė V.Poderis.
Kai buvo paspaudęs šaltis, Dailės akademija pasisiūlė mokėti už sporto salės šildymą, tačiau „Plasta“ nutarė, kad sumokės įmonė.
„Tikiuosi, kad „Plastoje“ kuriantys menininkai kada nors taps žymūs ir pripažinti, todėl bus labai malonu, kad galėjome prisidėti prie jų sėkmės ir šlovės“, – tikėjosi V.Poderis.
Beje, sovietiniais laikais „Plastoje" taip pat veikė Vilniaus dailės kombinato tapybos padalinys, iš tų laikų išlikęs ne vienas tapytojų darbas, kuris ir šiandien puošia įmonės patalpas.
Daugelis nustemba V.Poderio kabinete išvydę paveikslą, kuriame – „Plasta“ 1970-aisiais.
