28 metų L.Zareckaitė niekada nelankė savo gimtojo miesto dailės mokyklos, neturėjo galimybės studijuoti ir Lietuvos dailės akademijoje.
Į meno pasaulį ji įsiveržė staiga, tarsi viesulas – vos kelis mėnesius palankiusi Kauno tautinės kultūros centre veikiančią suaugusiųjų tapybos studiją „Prie molberto“ bei gavusi ten tapybos pradžiamokslio pamokas.
„Ji puola drobę be jokių „palauk“, - taip trumpai savo perspektyvią mokinę apibūdino studijos vadovas, tapytojas Gvidas Latakas, skatinęs ją neriboti vaizduojamosios galios ir gilintis į spalvos raišką.
Lankant minėtą studiją, ukmergiškė sukūrė keliolika paveikslų ir pristatė juos 2013 metų vasarą Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtoje parodoje „Praeinantys“
Nuo to laiko praėjo pusantrų metų ir L.Zareckaitė surengė pastarąją, jau antrąją, anot jos, jau brandesnę, gilesnę parodą „Ichtis“.
Joje eksponuojami septyniolika paveikslų pasižymi itin savitu autorės pasaulio matymu, lakia vaizduote, spalvingumu ir, kas įdomiausia, daugelyje jų vis šmėžuoja žuvys ar jų siluetai.
Žuvis yra tarsi savotiškas talismanas, atspaudas, įrodantis L.Zareckaitės autorystę, kad jos išskirtinių darbų su niekuo nesupainiotum.
Paveikslai neturi pavadinimų
„Kodėl žuvys? Aš jas skiepiju. Ir tai ne pokštas, nors žmonės dažnai tuo nepatiki.
Per mano rankas pereina tiek žuvų, kad aš nieko kito nebematau, net užsimerkusi jas regiu. Tad ne nuostabu, kad jos persikelia ir į mano paveikslus“, - juokaudama apie savo darbą kalbėjo L.Zareckaitė.
Parodos atidarymo metu drąsi mergina atvirai rėžė, kad tikrai ne visi supranta jos kūrybą, jog jai dar reikia daug mokytis, tobulėti ir siekti padaryti dar geresnius darbus.
„Tai, ką čia matote – tik pažaidimai, pabandymai, estetiški kūriniai sienoms papuošti.
Iš tiesų jie dar nėra užbaigti, dar procese, tad bet kurį galiu pakoreguoti.
Aš niekada nebaigiu savo kūrybos, aš nieko niekada nebaigiu“, - prisipažino L.Zareckaitė ir visų nuostabai, pakvietė į parodos atidarymą susirinkusiuosius sugalvoti kiekvienam jos paveikslui pavadinimą bei užrašyti jį ant tuščių popieriaus lapų, esančių šalia paveikslų.
Pranašauja žvaigždės ateitį
Šį L.Zareckaitės pasiūlymą iškart supeikė į parodos atidarymą atvykusi jos dėstytoja – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorė Virginija Jurėnienė.
„Tai yra įspūdinga post moderno darbų paroda ir kiekvienas joje turėtų ieškoti to, ką nori rasti.
Juk kiekvienas iš mūsų matome skirtingai, tame pačiame paveiksle vienas įžvelgia pavasarį, o kitas – viltį.
Net tas pats žmogus šiandien tapybos darbe gali matyti vakarą, rytoj – jūrą, o poryt – gal žvaigždes, tad negalima leisti parodos lankytojams sugalvoti pavadinimų paveikslams.
Kaip tėvai gimusiems vaikams suteikia vardus, taip ir autorė privalo suteikti savo darbams pavadinimus“ , - kalbėjo V.Jurėnienė.
Ji patikino, kad pernai rugsėjo mėnesį VU KHF meno vadybos magistrantūroje pradėjusią studijuoti L.Zareckaitę visi iškart pamilo ir pranašauja jai šviesią šiuolaikinio tapybos meno žvaigždės ateitį.
„Ši lietuvaitė dar mus išgarsins.
Jos darbai yra nuostabūs, nieko nereikia juose perdarinėti – mes su dėstytojomis pusę jų jau nutarėme užsisakyti ir nusipirkti, aukcioną teks skelbti.
Kūryba yra procesas, jos negalima išmokti. Tai yra tai, ką žmogui davė gamta, ko atimti niekas negali.
Lai ir profesoriai pasimoko, kad šiuo metu tiksliai nutapyti žmogaus jau nebereikia.
Jis gali turėti ir penkias, ir šešias ar net dvidešimt akių arba jų vietoje gali būti žuvys. Tai akivaizdu. Mes tai čia pamatėme“, - teigė profesorė.
Gyvena tarp Norvegijos ir Lietuvos
Žaismingą, žavią, energingą ir greitakalbę Liną ramiai pavyko pakalbinti tik praėjus porai dienų po jos parodos atidarymo, besikraunančią lagaminus kelionei atgal į Norvegiją.
- Lina, kada atradote tapytojos talentą? Koks buvo pirmasis jūsų darbas? Kas jūsų mokytojai?
- Pirmo darbo neatsimenu. Pasak mokytojų, visą laiką buvau kūrybinga, tačiau užsiėmusi rimtais mokslais.
Kol trūko kantrybė ir prieš dvejus metus prisipirkau drobių, susiradau Kaune G. Lataką bei pradėjau teplioti.
Esu menininkė, myliu dažus, piešiu džiazą ir svajones, negaliu gyventi be kūrybos.
Dirbdama Norvegijoje radau laiko ir lankiau privačias pamokas pas žymų akvarelistą Helge Bjornseną, kur įgijau labai įdomios ir vertingos praktikos liejant spalvas.
Be tapybos dar mėgstu ir fotografijos meną, esu baigusi intensyvius fotografijos kursus pas Joną Danielevičių Kaune.
- Kur semiatės įkvėpimo, kaip gimsta jūsų kūriniai?
- Geras klausimas. Net nežinau, ką ir atsakyti. Aš paprasčiausiai „išsitaškau“ ant drobių, o po to tik žiūriu, kas gi čia gavosi.
Aš nepakenčiu kontrolės, o myliu laisvę. Tai matyti ir mano kūriniuose – nėra ten jokių taisyklių, ribų, jokios paletės dažų maišymui.
Tapydama aš tarsi išsivalau ir išsikraunu, išlieju teigiamą energiją. Esu dvilypė: rimta ir atsakinga darbuotoja žuvų skiepijimo įmonėje Norvegijoje ir „išprotėjusi“ menininkė laisvalaikiu, po darbo, kuri nori bėgti ir daryti viską priešingai nei leidžia mūsų visuomenėje nustatytos normos.
Šią savo pusę ir realizuoju kūryboje.
- Kur yra jūsų kūrybinės dirbtuves?
- Dėl polinkio stipriai plėstis aš jų kol kas neturiu. Pradžioje gali užtekti tapybai ir 2 kvadratinių metrų ploto, o po kelių dienų jau mano turtui prireiks trigubai didesnės erdvės. Nes ir darbų formatas auga – kaskart vis ant didesnių ir ant didesnių drobių tapau.
Norvegijoje visą kambarį turėjau pilną tapybos, o Ukmergėje pas tėvus jau „okupavau“ vieną namo rūsį ir dalį garažo.
Vilniuje įsigijau ir baigiu įsirengti patalpas viename lofte, kur planuoju turėti ir kūrybines dirbtuves, ir gyvenamąją erdvę – kad turėčiau kur būti, kai grįžtu į Lietuvą.
- Kaip atsidūrėte Norvegijoje?
- Baigusi mokyklą, kaip ir dauguma, stojau į tuo metu perspektyvią specialybę, iš ko tikrai galėsiu išgyventi – baigiau verslo administravimo bakalauro studijas Kauno technologijos universitete (KTU).
Toks buvo ne mano, o mano tėvų pasirinkimas. Šiuo metu, jei galėčiau atsukti laiką atgal, būčiau stojusi į Dailės akademiją, į tapybos ar kitą su menu susijusią specialybę.
Pabaigusi mokslus KTU, darbo Lietuvoje neradau ir išvykau per įdarbinimo agentūrą į Norvegiją.
Ten pakeičiau kelias darbovietes, dirbau labai daug valandų, visai neturėdama laisvalaikio, tik keturias savaites atostogų per metus.
Vis didėjantis nepasitenkinimas diena iš dienos kaupėsi viduje – ramybės nedavė mintys, kad darau kažką ne taip ir esu ne ten, kur norėčiau būti. Menininkas juk turi kurti. Kritinis lūžis įvyko tuomet, kai supratau, kad taip gyvendama nesijaučiu laiminga, kad reikia kažką keisti.
Apsisprendžiau, kad turiu mokytis menų ir ieškojau galimybių, kur tai galėčiau padaryti.
Kaip tik tuo metu pasitaikė ir darbo pasiūlymas vienoje Norvegijos skiepų įmonėje. Aš jį priėmiau, net nesudvejojusi. Juk, kaip sakoma, žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur jam geriau. Šis darbas man yra idealus, kadangi turiu daug laisvo laiko kūrybai. Pagrindinis darbų sezonas būna pavasarį ir tęsiasi iki rudens, tad per metus apie 60 procentų laiko praleidžiu Norvegijoje, o likusį – Lietuvoje.
