Panaikinus skulptūrų teisinę apsaugą, atsiveria kelias jas
nukelti, restauruoti ir pergabenti į kitą vietą.
„Aš manau, kad tai yra trypčiojimas vietoje nesiryžtant priimti
sprendimo, – po posėdžio sakė Kultūros paveldo departamento
direktorė Diana Varnaitė. – Kultūros ministras labai aiškiai
pasakė, kokie objektai gali būti kultūros vertybių registre, kurie
ne. Ir tai, kad skirta daugiau laiko dar papildomiems dokumentams
parengti, manau, yra tikrai nėra pats geriausias sprendimas. Lieku
prie tos nuomonės, kad turime remtis konstitucinėmis nuostatomis“.
D. Varnaitė negalėjo pasakyti, kada taryba dėl Žaliojo tilto
skulptūrų rinksis kitą kartą, tačiau teigė Kultūros paveldo
departamento specialistai tą padarys kaip įmanoma greičiau.
„To dar betrūko, kad mes iki Lietuvos nepriklausomybės
dvidešimtpenkmečio šiais metais dar puikuotumėmės Kultūros paveldo
registre šiuo objektu“, – sakė D. Varnaitė.
Posėdyje dalyvavusių komisijos narių ir interesantų nuomonės
dėl Žaliojo tilto skulptūrų išsiskyrė. Vilniaus universiteto
atstovas Vytautas Steponėnas (VU MIF) teigė, kad Žaliojo tilto
skulptūros nebuvo atvežtos iš Maskvos, jas sukūrė lietuvių
autoriai, todėl į paminklą galima būtų traktuoti į lietuvių tautos
praeities dalį.
„Manęs simboliai absoliučiai nedomina, nei sovietiniai nei
fašistiniai. Mes,lietuviai, tuomet buvome apvilkti į tą rūbą ir
turime tai gerbti“, – sakė V. Steponėnas.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina
Drėmaitė pernai teigė, kad jei bus nuspręsta Žaliojo tilto
skulptūras išbraukti iš saugomų kultūros vertybių registro, ką
toliau su jomis daryti, turės nutarti Vilniaus miesto savivaldybė.
Aleksandro Puidoko, meno istoriko nuomone, Žaliojo tilto
skulptūrų grupės pagamintos profesionaliai, jos turi išlikti, bet
jas reikia iškelti į kitas vietas, nes dabar šios ant tilto
esančios skulptūros primena skaudžius momentus, susijusius su
sovietine praeitimi. A. Puidokas nemano, kad skulptūrų vieta Grūto
parke, kurį pavadino komercine įmone, neturinčia nieko bendra su
istorijos pagerbimu.
Tiltas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 1997 m.
gruodžio 31 d . Skulptūrų grupės „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“,
„Pramonė ir statybos“ bei „Žemės ūkis“ ant tilto buvo pastatytos
1952 m. Prie kiekvienos skulptūros yra lentelės su trumpa
informacija apie kūrinį ir jo autorių sykiu su aiškinamąja lentele
apie sovietų režimo nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis pernai pasirašė įsakymą,
kuriuo sprendžiant dėl teisinės apsaugos nurodoma nevertinti
objektų, kuriuose esama sovietinių ar nacistinių simbolių - SSRS
ar nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, svastika, SS ženklas,
kūjis ir pjautuvas, penkiakampė žvaigždė ir pan. Taip pat
okupacine simbolika pripažįstami nacionalistų, SSRS komunistų
partijos vadovų atvaizdai, organizacijų ar į juos panašūs
simboliai.
Šios naujos taisyklės leidžia vertinimo tarybai priimti
sprendimus dėl minėtų objektų teisinės apsaugos panaikinimo.
Remiantis ministro įsakymu, gruodį Kaune veikianti vertinimo
taryba nusprendė panaikinti teisinę apsaugą ant Vytauto Didžiojo
(Aleksoto) tilto esantiems sovietiniams simboliams, tačiau pasiūlė
fiziškai jų nenaikinti, o uždengti arba išvežti į Grūto parką.
Taip buvo sukurtas precedentas, kuris gali būti svarbus
sprendžiant ir sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje
likimą.
Vilniaus savivaldybė anksčiau yra skelbusi net kelis konkursus
dėl skulptūrų restauravimo, tačiau norinčiųjų tai padaryti
nenukėlus jų nuo tilto neatsirado. Šiuo metu savivaldybė nėra
paskelbusi naujo konkurso, nors KPD yra leidęs skulptūras
restauravimui nuimti.
Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius,
darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Žaliojo tilto pastatytos
1952 metais.
Kritikai sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis
ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš
sovietų okupacijos.
