Dėl raizginio kaltos ne šventės, bet trys įvykiai – tai perkusininko Tomo Dobrovolskio mirtis Vilniuje, pasaulinio garso kuratoriaus Nicolas Bourriaud apsilankymas Kaune ir Indros Grušaitės tapybos aptarimas „Facebook“. Visa tai susijungė į kriminalinį meno-verslo mišinį, kuriam sprogus dingsta įprastų sąvokų koordinatės. Artėjant sausio 13-ajai, susimąstau apie laisvės sąvoką.
Tomą, Kūčių naktį išėjusį pavedžioti šuns ir užėjusį į barą išgerti alaus, žiauriai sumušė būrys jaunuolių. Tas baras, vadinamas „Psichbariu“, yra miesto centre ir jau seniai garsėja smurtu, yra įtrauktas į nerekomenduojamų užsieniečiams vietų sąrašą. Labai keista, kad meras teigia apie tai „nieko nežinojęs“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad valdžia problemos nesprendžia, tik suskirsto miestą į zonas. Didžiulėse teritorijose leidžiama ganytis nusikaltėliams ir ten nukentėjęs pats būsi apšauktas idiotu, kad lindai, kur nereikia. Na, ir yra keletas saugių zonų miesto svečiams bei svarbiems piliečiams, įskaitant ir merą. Rezultatas – taikius miestiečius užvaldo baimė ir tai yra blogiausia nelaisvė. Po šio įvykio miestas apčiuopiamai pasikeitė.
Susitikimas su N.Bourriaud paveikė priešingai. Pats važiavimas į Kauną pirmą naujųjų metų darbo dieną buvo šventiškas – apsnigti laukai atrodė apsivalę, o Vytauto Didžiojo universitete sutikau studijų draugus, menotyrininkus ir menininkus iš visos Lietuvos. Jau vien tai, kad N.Bourriaud sutiko kuruoti pagrindinę Kauno bienalės parodą, nuteikė, kad bus kažkas nepaprasto. Juk jo knygą „Reliacinė estetika“ skaito visas pasaulis!
Jis pats atrodė kukliai, nelinkęs mėgautis publikos dėmesiu. Sakė, kuruodamas parodą ketinąs patikrinti nuojautą, kad šiuolaikinių technologijų suteikta galimybė bendrauti per atstumą, nepaisant politinių, etninių, erdvės ir laiko apribojimų, keičia mūsų protus ir būdus kurti meną. Sutraukdama atstumus šiuolaikinė civilizacija kuria naują fantasmagoriją ir jos analizė per meną padės suprasti mūsų laiką. Paklaustas, kodėl šią globalią temą jis pasirinko tirti Kaune, N.Bourriaud atsakė, kad jam įdomu kalbėtis su konkrečia vieta, nes ji yra unikali. Ir tas unikalumas yra svarbesnis nei tautą vienijanti tapatybė, kurios gryninimas šiais laikais nebekuria vertybių, tiktai skatina smurtą. Jis siūlo elgtis priešingai – ne įsikabinus bendros šaknies stovėti vietoje, bet auginti naujas, savas šaknis ir skleistis, o skleidžiantis – kurti.
Čia perpasakojau kuratoriaus mintis taip, kad išryškėtų jo laisvės samprata. Juk N.Bourriaud pasisakydamas prieš nacionalizmą greičiausiai turėjo omenyje savo tėvynę Prancūziją, kuri mėgina priešintis anglakalbei globalizacijai stiprindama prancūziškumo įtvirtinimus, neretai sukeldama kitataučių smurto bangas. Bet tas pats galioja ir mums, ypač dabar, kai vėl sustiprėjo Rusijos grėsmė – ne veltui ir diskusijose apie T.Dobrovolskio mirtį skambėjo klausimas apie V.Putiną.
Visus dvidešimt metų mūsų valstybė finansinėmis priemonėmis skatino tautinės tapatybės puoselėjimą, dažniausiai tai suvokiant kaip kaimo kultūros tradicijų tęsinį. Tai atrodo gražiai, kol nepamatai, kad ta pati tautinė retorika pateisina tokius reiškinius kaip homofobija ar ksenofobija, kurie ne tik naikina laisvę būti kitokiam, bet ir uždaro Lietuvą pasauliui kaip pavojingą zoną. Be to, besistengiant priderinti savo idėjas prie tautinių prioritetų, pamažu nyksta dėmesys pasauliui, Lietuva virsta vis gilesne provincija, kurioje laisvė kurti tampa prabanga, o tapti tokiais, kaip N.Bourriaud – nepririštais prie vienos valstybinės idėjos – galima tik išvažiuojant.
Ne ką geriau veikia ir priešingas dalykas – liberalizmo maksima, kad menas turi išsilaikyti pats. I.Grušaitės tapyba ir yra tokio meno pavyzdys – kaip tvirtina pati autorė, jos kūriniais visi tuoj pat susižavi ir nuperka. Tačiau koks tai menas? Gražiai nutapytos katės ir moterys gražiuose peizažuose, surankiotos iš gotikos, renesanso bei kitų stilių paveikslų. Nuo to gražumo net šleikštu, o dar paveiksle pavaizduotą sceną patvirtina pavadinimas. Dvi grakščios moterys prie šachmatų lentos yra „Elegantiška dvikova“, „Tūkstančio ir vienos nakties“ iliustraciją primenantis vaizdelis yra „Persiška pasaka“, o smakrą pasirėmusi chimera yra „Svajojanti chimera“.
Daugiau kalbėti neverta – aišku, kad tai kičas ir dar su plagiato prieskoniu. Bet žmonėms jis patinka, nes visada kičas žmonėms patiko. Jis pakartoja tai, kas žinoma. Jei galutinai laimėtų liberalizmo reikalavimas, kad kultūra išsilaikytų pati, liktų tik toks menas, nes kitokio, nepažįstamo, trikdančio netikėtumais ir skauduliais, beveik neįmanoma parduoti. Taigi asmeninę laisvę šlovinantis liberalizmas naikina kultūros laisvę. Be to, laisvė nemokamai iš interneto imti filmus, knygas ir muziką naikina pačią galimybę sukurti gerą filmą ar parašyti gerą knygą, nes tam reikia daug laiko, kuris irgi tapo prabanga. Taip abi politikos – ir valstybinis nacionalizmas, ir viską preke verčiantis liberalizmas, susijungę su interneto tinklais, pamažu naikina įvairovę.
Neįtikinamai skamba? Prisiminkime mūsų rastą kiškį – juk sakiau, kad jis tapo simboliu. Įsivaizduokite situaciją: naktis, mėnesiena, sniegas. Jūs vaikštote po baisiausią Vilniaus rajoną, kuriame ką tik žiauriai nužudė žmogų, jūsų pažįstamą. Jūsų šunelis vieną po kito žymi sniego senius. Ir staiga pamatote sniego kiškį, kuris kaip gyvas kopia į medį apsikabinęs kamieną. Netikėtumas nustelbia baimę, priverstinis pasivaikščiojimas šaltyje virsta fotosesija.
O kodėl taip neveikia sniego seniai? Nes jie iš esmės vienodi. Juos lipdyti smagu, rutuliai didėja tarsi savaime, dirbti galima tiesiogine to žodžio prasme be smegenų. Bet kaip tik dėl to jų buvimas ar nebuvimas nieko nekeičia. Ne taip, kaip sniego kiškis. Kad jis atsirastų, mintis turėjo pabėgti nuo klišės, nuo įprasto veiksmo, nuo automatinės minties. Kitaip tariant, kiškis yra ne tik žaismingas netikėtumas – jis turi smegenų! O jei dar fotografas įdės jo nuotrauką į „Facebook“ ir parašys „snieginis medžio kiškis“, bus pasistūmėta poezijos link.
Smegenys mene neatsiranda savaime. Tam reikia pastangų, laiko ir erdvės. Bet labiausiai reikia laisvės nuo baimės ir būtinybės kam nors įtikti. Čia belieka savęs paklausti: ar mūsų kultūrai užteks besmegenių, ar kartais norėtume rasti ir „snieginį medžio kiškį“?
Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidą „Kultūros savaitė“
