Sostinėje Algis Greitai (Ramanauskas) niekaip negali pagauti saliamoniškai veikiančio ir stebinančio drąsa Solomono (vienoje Vilniaus autobusų stotelėje taip ir parašyta: „ATŠIPO d‘ALGIS Į GRAFFITI“). Grafičiai iš esmės ir yra chuliganiška kūryba, hip hopo meninio ir sociokultūrinio judėjimo sudėtinė dalis, kurios žygis per visus žemynus įteisino jį kaip savarankišką meno šaką, pripažįstamą ir meno kritikos, ir sociologų, ir miesto(ų) politikų, ir (su skirtingomis pozicijomis) tų miestų gyventojų. Būtent miestų – juk ant kaimo bibliotekos kampo ar parduotuvės sienos jis neturės tokio atgarsio ir poveikio, kaip metro ar geležinkelio stotyje.
Grafičiai daromi slaptai, greitai, bet jiems būtinai reikia plačios auditorijos. Taip per kelis dešimtmečius susiformavęs reiškinys sukūrė daugybę stilistinių pakraipų, etiketinių kodų, mokyklų, raiškos būdų, kurie mutuojasi nuo Berlyno iki San Paulo, nuo Niujorko metro iki Šanchajaus priemiesčių. Muziejų ir galerijų knygynuose jau nugulė šimtai monografijų ir albumų apie šį reiškinį.
Grafičiai chuliganiški todėl, kad akcijos padaromos nelegaliai, viešose vietose, ant privačių ar visuomeninių pastatų, be jokio derinimo su vietos valdžia ar namo savininku, be jų pritarimo, leidimo ir pan. Tai ir yra grafičių dinamitinė jėga, veiksmo principas, o piešėjui likti incognito – stimulas, motyvacija. Kartu tai ir skiriamoji riba nuo vis daugiau atsirandančių oficialiųjų miesto erdvės žymėjimų.
Negalėjau sau paaiškinti, kai dar praeito šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pradžioje Rygos senamiestyje pamačiau ant pastato sienos didžiulę tapytą kompoziciją su realistiniu veidu ir interjeru, kaip jis tuo metu galėjo legaliai atsirasti? Ko gero, dėl to, kad tas vaizdas buvo neutralus, greičiau „popsinis“, socialiai nekaltas, dargi reklaminis. Kaimynai anksčiau už mus suprato, kad tokie vaizdiniai intarpai viešose erdvėse yra veiksminga, o ne kenksminga vietos bendruomenės gyvenimo dalis. Tuo tarpu panašiu metu pamatyti grafičiai Berlyno geležinkelio stočių prieigose jau sakė ką kitką: tai iššūkis, anarchijos, vandalizmo aktas, nesuvaržytas, provokuojantis autoriaus (-ių) gestas. Apie TAKI 183 ar Banksy grafičių fenomenus nekalbame – tai jau meno istorija (2014 m. spalyje internetas tikriausiai klaidino, kad Banksy suimtas).
Bet Lietuvoje grafičių legalumo pokyčiai darosi akivaizdūs. Dar 2009 metais oficialiai buvo galima purkšti dažus Kaune ant 600 metrų ilgio prekybos miestelio sienos, kai vyko finalinis grafičių konkurso „1000mečio GRAFFITI” etapas. Šiemet antrą kartą surengtas gatvės meno festivalis „Vilnius street art“, nauja ir ne institucinė iniciatyva, kurios veiksmai vyko įvairiose miesto erdvėse, o pati akcija kėlė klausimus, kaip apsaugoti gatvės meno kūrinius nuo „grafitiorų“, kaip pastarųjų ženklus įmanoma adaptuoti miesto gyvenimo terpėje, priimti kaip joje gyvenančio jaunimo veiklos ženklus. Problema vienok lieka: kaip reiktų reaguoti į nelegalius miesto žymėtojus – „bausti negalima leisti“ (klausimas, kur padėti kablelį)?
2014 metais sujudo ir Klaipėdos grafičių kūrėjai, padarius, matyt, atitinkamas išvadas iš „draudimų“ politikos. Gal pasimokyta, juk įvairių neigiamų veiksmų bei ekscesų būta anksčiau. Prisiminkime, kad 2012 m. įkliuvo trys aktyvūs vietos grafitininkai, o po metų į tesisėsaugos rankas pateko ir gerai žinomas Klaipėdoje „grafitioras“ Gintaras Genčas – jo užrašai „GIN OV“ buvo išpaišyti ant įvairių pastatų uostamiestyje. Simptomiška, kad ir į uostamiestį prieš keletą metų atvykę reziduojantys dailininkai greitai pastebėdavo ir fiksuodavo savo darbuose išmargintas miesto sienas (Klaipėdos komunikacijų ir kultūros centre vyko rezidentų iš Vengrijos Andras Tabori ir Tamas Budha fotografijų paroda, pasakojanti apie Klaipėdos sienas, numargintas nelabai vykusiais grafičiais).
Dabar nueita protingesniu keliu. Grafičiai (vartokime sąvoką kaip bendrinę) jaukinami prie miesto veido. Šiais metais Klaipėdoje nuskambėjo pilies džiazo festivalio grafičiai. Pastato Pilies gatvėje sieną papuošė milžiniškas vaizdas su džiazo muzikantų portretais ir gana išradingai prie pastato sienos plokštumos pritaikyta kompozicija. Spaudos atsiliepimuose ji buvo pavadinta „cool“.
Šis grafitis jau buvo legalus, gavęs būtinus leidimus, tai pirmas teisėtas sienos piešinys mieste, susietas su jubiliejiniu džiazo festivaliu ir pristatytas kaip jo organizatorių bei rėmėjų dovana. Tad neatsitiktinai ant pastato sienos mes matome nutapytus ne tik per du dešimtmečius festivalyje grojusius muzikantus, lietuvius ir užsieniečius, bet ir muzikuojantį miesto merą Vytautą Grubliauską. Spauda rašė, kad 4 metrų aukščio ir 14 m ilgio sienai autoriai Egidijus Gužauskas ir Edvardas Šeputis išnaudojo 600 flakonėlių purškiamų dažų.
Dabar ši didelio ploto sienos kompozicija turės dvi rimtas konkurentes, kurios ką tik atsirado Klaipėdos senamiestyje, Daržų gatvėje nr. 18. Tai - buvusi Vydūno vidurinė mokykla, kurią savivaldybė kadaise naudoti atidavė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetui. Kol kas šio senoko pastato dalimi naudojasi menininkai, jie ten yra įsirengę studijas. Mintis nutapyti apleisto pastato sienas populiaria mieste grafičių technika kilo dailininkui Sauliui Jusioniui, kuris, vadovaudamas jo paties vardo asociacijai, parengė projektą ir sumanė šiam senam pastatui suteikti ne vien tik atraktyvų išorės vaizdą, bet ir suaktyvinti pastato aplinkos erdvę, sukurtas dvi kompozicijas orientuoti į praeivį, miesto gyventoją.
„Apleistas pastatas su kiekviena diena sensta, o vaizdas tikrai nepuošia senamiesčio. Vasaros metu pro šią vietą praeina dideli srautai turistų iš įvairiausių pasaulio šalių. Norėjosi pastatą nors kiek atgaivinti, suteikti jam naujumo, ar net paversti tam tikru traukos centru. Be to, po šio pastato stogu „gyvena“ meniškos sielos žmonės, o šalia suremontuotose patalpose vyksta VDA studentų paskaitos.“ – sakė apie naujus kūrinius dailininkas ir projekto sumanytojas.
Idėja padengti pastato dviejų rizalitų sienas tapytu vaizdu buvo sudėta į projektą „Spektras", kurio pagrindinis rėmėjas yra Lietuvos kultūros taryba, skyręs dalinę paramą projekto realizacijai. Partneriai – Vilniaus dailės akademija, statybinės technikos įmonė CRAMO, prisidėjo Klaipėdos Dizaino Centras. Projektą realizavo ir pastatą ištapė autorių kolektyvas: jau minėtas Edvardas Šeputis, Nerijus Jonkus, Austė Kučinskaitė, Tadas Vincaitis. Dvi dideles sienas, kurių kiekviena yra apie 100 kvadratinių metrų, dengia didžiulės figūrinės kompozicijos, nutapytos „paveiksliniu“ stiliumi, su fantazijos, simbolikos elementais.
Sumanymas vieningas, tačiau turintis du skirtingus „pasaulius“: kairiojoje sienoje mieganti mergina yra šiapusinėje erdvėje, ji pavaizduota kaip realaus gyvenimo herojė savo aplinkoje (klaipėdietė?), dešinėje kompozicijoje tuo tarpu veriasi fantastinė erdvė, tai merginos sapno vaizdai, pro gerai išnaudotą arką sienoje įslenka kelios rankos, lyg traukiančios merginą į kito pasaulio teritoriją. Nors sumanymas skaitomas kaip dvi siužetinės linijos, stilistiniu požiūriu jis abejose freskose (vadinkime taip) išlieka vientisos plastikos. Aišku, kad abiejų dalių meninė įtaiga priklausys ir nuo to, ar tvarkinga bus pastato aplinka, ar neatsiras šalia automobilių stovėjimo aikštelė ir pan.
Šie du miesto erdvei skirti kūriniai tapo didžiausi mieste ir gali būti traktuojami kaip užsimezgusi tradicija panaudoti senų pastatų sienas šiuolaikinėms tapybinėms ar grafinėms kompozicijoms. Jų meninę vertę, visuomenės nuomonės ir reakcijų pobūdį parodys laikas. Kol kas tokių darbų nedaug, reikia ir platesnio konteksto, ir skirtingų sprendimų.
Pavojų tai tradicijai kol kas matau vieną: kad nevirstu inercija, šabloniška mada, užklojant sienas bet kur, be originalesnės idėjos, be kitoniškos stilistikos bruožų. Du šiais metais atsiradę kūriniai (Pilies ir Daržų gatvėse), be to, yra legalūs, institucijų inicijuoti projektai, vadinasi, šalia „chuliganiško“, incognito grafičių mieste atsiranda ir legalizuotas meninis produktas. Jam žalią šviesą gali uždegti tik miesto politikų supratimas ir pritarimas. O mieste netrūksta idėjų ir kuriančių žmonių, galima jais pasitikėti.
