35 metų L.Prouvost pernai pelnė Didžiosios Britanijos vizualiojo meno kūrėjams teikiamą Turnerio premiją. Niekas nesitikėjo, kad romantiška išeivė iš Prancūzijos įveiks tokius favoritus kaip vieną ryškiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių – menininką, šiuolaikinio šokio atstovą ir provokuojančių situacijų kūrėją Tino Seghalą.
Dar sunkiau buvo tikėtis, kad užkopusi į šlovės olimpą L.Prouvost atvyks į Lietuvą ir pradės čia naują meno projektą su meno ir edukacijos centru „Rupert“. Šio centro surengtas L.Provoust kūrybos pristatymas Vilniuje – įžanga į būsimą jos parodą ir renginių ciklą. Projekto kulminacija taps naujas menininkės darbas ateinančią vasarą – požeminis tunelis filmui rodyti.
„Kai rašysite interviu, nesistenkite griežtai atskirti tikrovės ir išmonės, gerai?“ – pasibaigus pokalbiui viename Vilniaus viešbučių paprašė L.Prouvost.
– Turnerio premiją pelniusiame darbe užsimenate, kad jūsų senelis menininkas išsikasė tunelį ir pabėgo iš Anglijos į Afriką. Kodėl jo ieškoti ir kasti idėjų tunelį į praeitį bei ateitį sumanėte Lietuvoje? – paklausiau vos porą dienų Vilniuje viešėjusios L.Prouvost.
– Senelis galėjo pasiklysti. Todėl visai logiška, kad žmonės padeda man jo ieškoti ir Belgijoje, ir Lietuvoje, ir kitose šalyse.
Meno centro „Rupert“ kuratoriai susidomėjo šia istorija ir nusprendė mane pasikviesti. Kaip pastebėjau, lietuviai gana daug žino apie Londono meno sceną, domisi ten vykstančiais procesais.
– Ar prieš kelionę jau buvote ką nors girdėjusi apie Vilnių ir Lietuvą?
– Taip, turiu draugų lietuvių, gyvenančių Londone. Įspūdžių apie kelionę į Vilnių esu girdėjusi ir iš britų menininkų, nes nemažai jų jau yra rodę čia savo darbus.
Tarp Londono menininkų Vilnius yra gana žinoma vieta. Jūs turite turtingą istoriją ir ryškią, savitą tapatybę, todėl ir man buvo įdomu, kas čia vyksta.
– Jūsų giminėje yra ir daugiau menininkų? Ar tik tas senelis, kuris, kaip galima įtarti, yra labiau simbolis nei realus žmogus?
– Mano šeimoje – visi menininkai. Jūs juk irgi menininkė. Kiekvienas žmogus yra menininkas, nors ne visi tai suvokia. (Juokiasi.)
Mano tėvai – vadybininkai, nors šiek tiek susiję ir su švietimu, ypač motina. Kartais pagalvoju, kad turiu dvi savo gyvenimo ir savo šeimos istorijas. Vieną Prancūzijoje, kitą Londone.
Užaugau Lilio priemiestyje, Šiaurės Prancūzijoje. Sulaukusi aštuoniolikos persikrausčiau į Londoną ir sukūriau šeimą. Tada atsirado daugiau senelių. (Juokiasi.)
Labai norėjosi atitrūkti nuo šeimos, pagyventi savarankiškai. Tačiau kartu su naujais draugais mano gyvenime atsirado ir naujų šeimų, kurios tapo ne mažiau svarbios nei manoji Prancūzijoje. Taip gerokai prasiplėtė ir pati šeimos sąvoka.
– Šeima, istorija ir Didžiojoje Britanijoje, ir Lietuvoje ypač svarbūs, galima sakyti, šventi dalykai. Tačiau jūsų darbai tarsi išmuša pagrindą iš po lyg ir stabilių dalykų.
– O kas iš tiesų yra Prancūzijos, Anglijos ar Lietuvos istorija? Tai – kažkieno sukurti pasakojimai, išmonė.
Net jeigu skaitai rimtų istorikų knygas, visada gali vienaip ar kitaip interpretuoti faktus. Savo darbuose stengiuosi parodyti, kad istorija nėra vien juoda ir balta. Ją nuspalvina ir mūsų emocinė istorija, kurios nerasime knygose.
Istorijos suvokimas priklauso nuo konkretaus žmogaus, nuo to, kokios jo politinės nuostatos ar kokioje šalyje jis gyvena. Kai išvyksti į kitą šalį, staiga supranti, kad tavo didvyriai ten laikomi tikrais blogiukais. Ir atvirkščiai.
Šeima mums duoda labai svarbų priklausomybės jausmą. Todėl šeimos istorijos visada domina žmones. Jei kalbu apie savo motiną, tai jūs nejučia pradedate galvoti apie savąją. Apie vaikystę, savo senelius.
Šitaip asmeniškai mes visi įsitraukiame į didįjį pasakojimą – istorijos. Šiuo požiūriu visuomet turime kuo pasidalyti. Pasakai, kad tavo motina liepdavo valgyti sveiką maistą, ir tuoj pat sulauki reakcijos: „O maniškė taip pat vertė mane tai valgyti.“
Tai labai natūralus įsitraukimas, žiūrovai visai nejučia pradeda dalyvauti tavo sukurtoje istorijoje. Todėl ir naudojuosi savo seneliu, kuris padeda man sukurti įtampą, intrigą.
– O kodėl jūs pati pasirinkote menininkės kelią?
– Gal tai ir mano dingusio senelio įtaka? Gal užtrukusių jo paieškų rezultatas? O gal tiesiog nesugebėjau išreikšti savęs jokiu kitokiu būdu?
Mokykloje nebuvau pirmūnė. Man daug lengviau bendrauti su žmonėmis vaizdų nei prancūzų ar anglų kalba. Atvykus į Angliją buvo ganėtinai sunku susikalbėti, jaučiausi sutrikusi – kita kalba, kita kultūra, kiti įpročiai. Buvo nelengva suprasti, kur šiame pasaulyje yra mano vieta.
Kita vertus, netikslus vertimas, nuolatinis nesusikalbėjimas šių dienų pasaulyje yra tiesiog užprogramuoti. Juk tai priklauso ne tiktai nuo kalbos mokėjimo, bet ir nuo to, kokioje kultūroje užaugome, kaip įpratome elgtis.
Tačiau tai ne tragedija, o puiki proto mankšta. Tai smagu, nes kiekviena nauja kalba leidžia kitomis akimis pažvelgti į pasaulį.
Aš dažnai filmuose naudoju tekstą, nes jis sužadina vaizdus. Tai aiškiausiai pastebime, kai skaitome kokį nors romaną. Ir jei ką nors ne taip suprantame, tada susikuriame viziją, kurią po kiek laiko tenka pakeisti kita. Pavyzdžiui, įsivaizduoji liūtą, o tik vėliau suvoki, kad kalbėta apie leliją.
– Vilniuje planuojate kasti idėjų tunelį. Jūsų kūryboje apskritai dažnai skamba kvietimas kasti, kapstyti giliau. Ar tai pasiūlymas nusigręžti nuo ekranų ir žvelgti į realų pasaulį?
– Taip, iš tiesų. Mes labai daug laiko praleidžiame prie kompiuterių, televizorių ar telefonų, kurių kuriami vaizdai kontroliuoja mūsų gyvenimą. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad ir mes patys galime valdyti tą vaizdų srautą. Reikia tik pažvelgti giliau, nesitenkinti paviršiumi.
Verta kastis vis giliau į tikrovę. Net ir į jūsų laikraštį. Įsikasti į žodžius, dažus, kuriais jis išspausdintas. Įsivaizduoti, kaip dažai lėtai nyksta, varva nuo jo puslapių.
Rašymas – tai ne tik protinė veikla, bet ir fizinis veiksmas, kurį jauti, kai paimi į rankas knygą ar laikraštį. Matai žodžius ant popieriaus, jauti jo svorį, faktūrą, užuodi dažų kvapą.
Tai tokie dalykai, su kuriais užaugome ir net skaitmeninių vaizdų bei internetinių naujienų amžiuje skiriame jiems svarbią vietą gyvenime.
Todėl savo darbuose stengiuosi pasinaudoti tuo, kas susiję su įvairiais pojūčiais, – kvapais, prisilietimais, garsais. Garsai mano filmuose paprastai padeda naikinti klišes ir priverčia žiūrovus nevartoti vaizdų taip rimtai ir tiesiogiai, kaip jie yra įpratę.
Garbingų apdovanojimų kraitis – gausus
Prancūzė L.Prouvost (g. 1978 m.) atsikraustė į Londoną, kai jai buvo aštuoniolika. 2002 metais baigė Londono Šv.Martyno meno ir dizaino koledžą. Dirbo iš Zambijos kilusio britų menininko J.Lathamo (1921–2006) asistente. Mokslus tęsė „Goldsmiths“ koledže.
L.Prouvost sukurti filmai dvejus metus iš eilės – 2010 ir 2011 m. – pelnė prizus Oberhauzeno trumpų filmų festivalyje.
2011 m. menininkei atiteko Italijos mados namų „Max Mara“ prizas, skiriamas moterims menininkėms.
2013 m. L.Prouvost laimėjo prestižiškiausią pasaulyje meno apdovanojimą – Turnerio premiją už videoinstaliaciją „Wantee“, kurioje pasakoja apie savo tikrą, o gal išgalvotą senelį.
Pasak L.Prouvost, jos senelis buvo dailininkas konceptualistas, garsaus XX a. vokiečių dailininko, poeto, vieno dadaizmo pradininkų K.Schwitterso (1887–1948) draugas.
Premijos pinigus išleis maistui ir buto nuomai
Šią savaitę Londono Teito galerijoje („Tate Britain“) buvo paskelbtas 2014 m. Turnerio premijos laureatas. Juo tapo airių menininkas Duncanas Campbellas (nuotr.). Gautus 25 tūkst. svarų sterlingų (apie 108,4 tūkst. litų) menininkas planuoja išleisti „nuobodiems dalykams – maistui, buto ir studijos nuomai“.
Turnerio premiją 42 metų D.Campbellas pelnė už videofilmą „It for Others“ („Tai skirta kitiems“), kuriame tyrinėjami meno ir politikos santykiai. Šis darbas pernai atstovavo Škotijai 55-ojoje Venecijos bienalėje.
Filmas sudarytas iš kelių dalių, kuriose galima rasti ir apmąstymų apie autentiško Afrikos meno likimą, ir konflikto Šiaurės Airijoje dokumentų, ir įrašą šokio, specialiai šiam filmui sukurto pagal Karlo Marxo „Kapitalą“. Vartotojišką požiūrį į meną jame atspindi ir klaikaus dizaino kečupo ir kitų padažų buteliai.
Iš Dublino kilęs D.Campbellas yra daugybės žymių menininkų kalvės – Glazgo meno mokyklos – auklėtinis. 2008 m. jis pelnė vienos svarbiausių pasaulyje meno mugių „Art Basel“ apdovanojimą „Baloise Art Prize“.
Turnerio premijos laimėtojo ir trijų pretendentų kūrinius galima pamatyti Teito galerijoje iki sausio 4 dienos.
