Vilniaus „Vartų“ galerijoje surengta 47 metų A.Bareikio paroda „Aido kondicionierius“ – tarsi pasiūlymas prisiminti dar vieną svetur gyvenantį lietuvį, kurio darbai retokai pasiekia Lietuvą. Mat tokiame didžiuliame pasaulio meno centre kaip Niujorkas kuriantis menininkas stengiasi nesusireikšminti.
Šaiposi iš didingo meno
„Kai nuvažiavau studijuoti meno į Niujorką, ten klestėjo minimalizmas. Baltas laukas, baltas sterilus galerijos kubas. Tačiau man norėjosi ko nors paprasto, nepompastiško“, – pasakojo menininkas, instaliacijas kuriantis iš gatvėse, rūsiuose ir kitur rastų daiktų.
Tuos daiktus daugelis pavadintų šiukšlėmis, tačiau A.Bareikiui nebereikalingos senienos ypač įdomios. „Tai artimiausia mūsų aplinka“, – sakė menininkas.
Ironiškas požiūris į minimalizmą geriausiai juntamas didžiausiame parodos darbe – visą salę užimančioje instaliacijoje „Aido kondicionierius“. Čia kelias keistas figūras supa daugybė menkniekių, seniai praradusių pirminę paskirtį ir prekinę išvaizdą.
Niujorke sukurta instaliacija – beveik prieš dešimtmetį Atėnų bienalėje pristatyto dar didesnio A.Bareikio kūrinio aidas. Pirmasis darbas iš Atėnų iškeliavo į privačią kolekciją Austrijoje, o „Vartuose“ rodomą instaliaciją įsigijo ir į Lietuvą parsivežė Išeivijos dailės fondas.
Linkęs į paradoksus
A.Bareikis – absurdo kompozitorius, savo melodijas kuriantis iš keistai apvarvėjusių, tarsi lėtai šliaužiančio laiko gleivėmis aptekusių daiktų.
Autoriaus polinkis į paradoksus, prieštaravimus ir absurdo stilistiką išryškėjo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, kai jis kartu su bendrakursiu Juliumi Ludavičiumi kūrė scenografiją pirmiesiems režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliams – „Senė“ ir „Ten būti čia“.
Paklaustas, kodėl dauguma jo darbų yra tarsi apdrabstyti keisčiausių spalvų makaronais, menininkas neįsižeidė: „Tiesiog nemačiau, kad kas nors būtų taip daręs. Gal čia Vilniaus baroko atgarsis?“
Tokių netiesioginių ir nelabai romantiškų nuorodų į lietuvišką A.Bareikio kilmę jo kūryboje galima rasti nemažai.
Jis yra pasakojęs, kad sukrauna rastus daiktus į dėžę ir palieka ant stogo, kur ištisus metus šį lobį kepina saulė, merkia lietus ar sniegas. Arba sumeta radinius į kubilą, užpila plaukų kondicionieriaus ir aliejinių dažų mišiniu. Tarsi raugtų kopūstus daugiabučio balkone.
Naujųjų technologijų savo kūryboje nenaudojantis parodos autorius net ir trimačius koliažus kuria senoviškai, be jokio kompiuterio. Niūriomis žiemos dienomis Jis juos tarsi kokius margučius raižo aštriu peiliuku.
Sugrįžimas – nauja pradžia
Paroda „Vartų“ galerijoje – ne A.Bareikio kūrybos apžvalga, o naujausių darbų pristatymas. Dauguma jos eksponatų sukurti iš Vilniuje rastų daiktų, o bendras jų pavadinimas žeidžia apie meno rinką įpratusių diskutuoti žmonių ausis – „Beverčiai objektai“.
„Pavadinau tuos darbus „Beverčiais objektais“, nes jie sukurti žiūrovui, o ne pirkėjui“, – savo poziciją pabrėžė autorius.
Vartotojų visuomenę ir pinigų tironiją kiekviena palankia proga kritikuojantis menininkas nepraleidžia galimybės pasišaipyti ir iš sovietmečio mokykloje įkaltų marksistinių tiesų.
"Kas marksistų manymu sudaro daikto vertę? Tai medžiaga, darbas ir laikas, kurio reikia darbui atlikti. Mano kūriniuose viso to nėra. Medžiagų nepirkau, nes pasiėmiau surastus daiktus. Ir tikro, juodo darbo nedirbau: neklijavau, negręžiau. Todėl ir laiko tam nesugaišau – atnešiau radinius į galeriją ir sukomponavau", – sakė jis.
A.Bareikis vaikštinėdamas po Vilnių aptiko daugybę daiktų ant vilniečių palangių. "Kai kurios jų tikrai įspūdingos instaliacijos. Ir jų yra neįtikėtinai daug", – šyptelėjo menininkas.
Jis neslėpė, kad objektų savo kūriniams rado ir ant motinos palangės, ir sesers sandėliuke. Tačiau paklaustas, ar mėnesį, praleistą Vilniuje ruošiantis parodoms „Vartų“ ir „Artifex“ galerijose, galima pavadinti kūrybiniu sugrįžimu į gimtinę, abejodamas gūžtelėjo pečiais.
Jo teigimu, tai panašiau į naują pradžią, nes po tiek metų, praleistų svetur, vėl įlipti į tą pačią upę neįmanoma. "Gyvendami Niujorke dažnai susimąstome – o kas toliau? Gal jau laikas būtų grįžti į Europą? Į Vilnių? Tačiau po dešimties dienų šioje vandenyno pusėje jau traukia grįžti atgal į Niujorką", – atvirai dėstė A.Bareikis.
Jo manymu, nors Lietuvoje meninis gyvenimas aktyvus, tačiau vyrauja Niujorkui nebūdingas kūrėjų ir žiūrovų uždarumas. "Lietuvoje kažkodėl įprasta vos atėjus į parodą tuojau ją įvertinti: patinka ar nepatinka, gerai ar blogai. Niujorke – daug daugiau žingeidumo ir tolerancijos kito idėjoms", – sakė JAV gyvenantis ir kuriantis menininkas.
