Atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, pritilus jaunos menininkės išprovokuotoms diskusijoms, kalbamės su ja, jau sugrįžusia į namais tapusią Angliją.
– Savo parodos anotacijoje rašėte: „Kažkur viduje labai giliai tvyro ežeras. Ne kasdien nueinu prie jo...“ O ką dar jums reiškia meninė kūryba?
– Pats gyvenimas man yra kūryba. Ir tai geriausias jausmas, aš jį dabar vadinu išsigryninimu, priartėjimu prie savo esybės, savo intuityvumo prado. Daugiau kuriu dėl jausmo, o ne dėl galutinių rezultatų ar įvertinimo. Man svarbu, kad nuotraukos patiktų žmogui, kurį fotografuoju, o kūrybinis procesas yra mano energijos šaltinis. Jeigu tame procese dalyvauja keletas žmonių, kurie vienas kitą jaučia, supranti, kad visi kartu sugrįžtam ten, iš kur atėjom, prie to paties ežero...
Praėjusią vasarą dalyvavau dainininkės Johannos Glazos vaizdo klipo filmavime Kuršių nerijos mirusiose kopose, kitą dieną – dar rūkstančiame sudegusiame pajūrio pušyne. Filmavimas virto kažkokiu ritualu, visi patekom į vieną sūkurį ir buvom nunešti nežinia kur. Sunku tai perteikti žodžiais. Todėl ir kalbu vaizdais. Tačiau niekada neturiu tikslaus galutinio fotografinio vaizdo, tiktai nuojautą, ir leidžiu sau tapti laidininku, kad idėjos pačios mane pasiektų. Pastaruoju metu širdis vis labiau linksta į peizažus. Gamtoje ateina suvokimas, kad tu irgi esi dalis kūrybinio proceso, kuris jau vyko, vyksta ir vyks.
– Jūsų parodos pavadinimas „Nėra laiko. Jie ir be Jų“. Kaip jį paaiškintumėte?
– Paroda yra visos ligšiolinės mano kūrybos apibendrinimas ir sykiu savotiškas atsisveikinimas su Jais. Iš pradžių mane labiau įkvėpdavo žmonės. Juos ir vadinu Jais. Tai – personažai, atsiradę iš fantazijos. Buvau jauna veržli siela, tikrovė atrodė per daug konkreti ir neįdomi, jos tiesiog nepakako. Šiuo metu, kaip minėjau, linkstu į bežmonę peizažų fotografiją, esu tarsi nesibaigiančio horizonto etape. Per gamtos pajautimą ateina amžinybės suvokimas ir suvokimas to, kad aplink mus yra tiek daug neišsemiamo. Todėl fotografuoju vaizdus, kuriuose laiko perspektyva neegzistuoja. Posakis „Nėra laiko“ – kiek dviprasmiškas. Tai, ko gero, populiariausia frazė didmiestyje, kuriame gyvenu: „There’s no time.“ Nėra laiko arba aš neturiu laiko, nes jo nėra.
– Kaip ir kas nutiko, kad po septynerių kūrybinio darbo metų Didžiojoje Britanijoje savotišką ataskaitą – įspūdingą ir tikrai ne kiekvienam Lietuvos menininkui finansiškai įkandamą fotografijos parodą – surengėte gimtajame Panevėžyje?
– Tai buvo mano svajonė. Eidavau iš mokyklos ir matydavau galerijos languose kabančius darbus, kurių nesuprasdavau, tačiau jau tada jaučiau, kad noriu kurti. Kita priežastis buvo noras atgaivinti savo ryšį su ta vieta, kurią palikau, su tėvais, kurie ten gyvena, nes jutau vis didėjančią distanciją. Noriu, kad jie mane suprastų, sužinotų, kuo gyvenu, kuo kvėpuoju. Norėjau priartėti prie savo ištakų. Paskatinimas buvo ir noras ką nors atiduoti, įnešti, atsidėkoti... O gal – ir šiek tiek pakeisti. Nes iš Lietuvos išvažiavau dėl erdvės stokos žmonių mąstysenoje. Įsitraukusi į kultūrinį Lietuvos gyvenimą labai tikiuosi įnešti ką nors nauja, savita.
– Kas yra tie žmonės, kuriuos vadinate Jais?
– Būdavo ir dabar būna, kai žmonių masėje pastebiu išskirtines įkvepiančias kurti asmenybes. Jas užkalbinu, paduodu vizitinę kortelę ir pakviečiu į fotosesiją. Dažnai pasitaiko, kad tie užkalbintieji irgi yra meno žmonės. Fotografuoju ne jų portretus, o tai, kaip aš juos matau, įkvėpta kokio nors išskirtinio bruožo, judesio, rankų. O personažai randasi mano vaizduotėje. Įkurdinu juos kartais net man pačiai nepažįstamoje erdvėje. Įvaizdį kuriu per scenografiją, drabužius, makiažą. Kodėl Jie atsiranda būtent tokioje erdvėje, – šito negaliu atsakyti net pati sau. Tarsi sapne susapnuoji nepažįstamus žmones, tačiau žinai, kad jie tau labai daug reiškia. Kiekvienas Jų atėjo iš to ežero, apie kurį kalbėjau. Kur žodžiai neturi prasmės, yra tiesiog į jokius rėmus neįstatomi konceptai.
– Kaip Lietuvoje priėmė jus ir jūsų darbus?
– Kurdama apie žiūrovą negalvoju. Mano darbo tikslas nėra komercinis. Gyvenu ten, kur žmonės laisvai reiškia savo požiūrį, o kitoks yra ypač vertinamas. Taip auga ir vystosi visuomenės sąmonė. Tačiau visada labai įdomi žiūrovų reakcija, ypač Lietuvoje, kur vis dar daug šabloninio mąstymo.
Įdomių reakcijų sulaukiau apie darbų seriją religine tematika „Paskutinė vakarienė“. Tai sumoderninta religinė scena, personažai yra mano laiko žmonės, Jėzų scenoje vaizduoja žmogus su tatuiruotėmis. Visiems „apaštalams“ nudažiau nagus raudonai, norėdama pabrėžti, kad moderniaisiais laikais ribos tarp lyčių įgauna kitas teritorijas, kad pamažu išnyksta atskirtis. Vyrai nebebijo būti moteriški, o moterys vyriškos. Tačiau prie to buvo prikibta ir iškritikuota, nes pažiūrėta labai tiesiogiai.
Parodžiau du trumpus savo pačios režisuotus filmus. Kai kurie darbai pasirodė provokuojantys ta prasme, kad juose paliestos Lietuvos visuomenei dar vis skausmingos temos. Tačiau pastebėjau, kad mano darbus labiau supranta kūrybingi žmonės. Gal todėl, kad vienoje valtyje sėdime.
Gal ir mano paaiškinimo trūko. Žanrai buvo įvairūs – peizažai, aktai, portretai. Kai kuriems sunku perprasti „surežisuotą“ fotografiją. Ji kaip teatras, tik pateikta viena akimirka, o ne visas scenarijus. Ir režisierius nežinomas.
– Ar „Paskutinė vakarienė“ jūsų didžiausias projektas?
– Religine simbolika, muzika ir vaizdiniais visada žavėjausi, o idėja kilo atsitiktinai. Kaip ir visos kitos. Atsirado žmogus, kuris įkvėpė, aplankė mane. Ilga barzda ir plaukai, toks panašus į Jėzų... Tąkart pakviečiau vakarienės savo mėgstamiausią fotografą Willie Nashą, ant stalo padėjau harlekininio rašto popierines lėkštėles ir supratau, kad reikia fotografuoti Paskutinės vakarienės sceną. W.Nasho studijoje buvo sukurta scenografija. Fotosesijai ruošiausi du mėnesius. Rinkau žmones. Profesionalus modelis buvo tik vienas. Kviečiau „apaštalus“ po vieną. Per pirmą susitikimą liepėm jiems nusirengti, kad kiekvienam pasiūtume skirtingus apsiaustus. Netrukus atsirado ir trumpas filmas. Tikiuosi, kad šis kūrinys pasieks ir modernias galerijas Londone.
– Ką manote apie dabartinę Lietuvos fotografiją? Ar įsivaizduojate save jos kontekste?
– Manau, kad meninė fotografija Lietuvoje nėra labai garsi, o gal tiesiog mažiau vertinama. Vis dar svarbu dokumentuoti. Ypač kaimą, jo žmonių gyvenimą. Fotografija turi daugiau praktinę paskirtį. Bent jau taip man pasirodė vieną kartą pabuvus Nidoje rengiamame kasmečiame Fotomenininku sąjungos seminare ir apsilankius tradiciniame sąjungos metų pabaigos susiėjime Rotušėje, stebint apdovanojimų ceremoniją, metų įvykių bei darbų apibendrinimą. Man keista, kad apdovanojimuose, o ir fotometraštyje fotografija neišskirstyta žanrais. Pasigedau aktų, o apie meninę fotografiją nieko nebuvo pasakyta. Trūko modernumo ir jaunų žmonių buvo mažai. Todėl tikiuosi, kad jie mane priims į savo gretas.
– Kai kuriuose darbuose tyčia paliekate fotolaboratorines dulkes. Kokia technika fotografuojate?
– Dažniausiai fotografuoju pasibaigusio galiojimo juostelėmis klasikiniais fotoaparatais. Jie patys turi savo braižą, atkuria gyvenamo meto pojūtį. Taip nuotraukose atsiranda laiko praradimo momentų. Įlenda dulkės, atsiranda šviesos nutekėjimų“. Fotošopą naudoju minimaliai. Skaitmeninėje fotografijoje nejaučiu sielos. Tam tikru proceso matu kažkas tarsi nutrūksta. Analogine fotografija perteiktas vaizdas atrodo organiškas, pulsuojantis energija, žmonių emocijos tarsi įgauna kitą būvį. Ir jos išlieka.
Man artima nespalvota fotografija. Patinka, kai yra didelis kontrastas, daug vadinamojo „grūdo“ . Manau, ji geriausiai perteikia laiko nebuvimo konceptą ta prasme, kad nuotraukos tarsi atsiranda jau primindamos mums klasiką.
– Kaip jaučiatės „po visko“?
– Parodos atidarymo diena buvo viena reikšmingiausių mano gyvenime. Nesitikėjau tiek daug žmonių. Pasijutau labai įsipareigojusi ir reikalinga Lietuvoje labiau nei Londone. Galiu kai ką duoti, noriu eiti pirmyn ir dirbti, kurti. Atsirado stipresnė motyvacija, ne vien poreikis pasitenkinti savo kūryba. Tikiuosi parengti projektą, kuris paliestų reikšmingas, visuomenei jautrias temas. Kilo labai daug minčių ir idėjų.
– Kokią matote savo praeitį ir kokios tikitės ateities? Kaip žmogus, kaip jauna moteris, kaip menininkė.
– Į praeiti beveik nesidairau. Kartais sugrįžtu į skaidrius vaikystes atsiminimus, iškyla epizodiniai prisiminimai, kaip samanomis apdėdavome pirmąsias žibutes, kad jos anksčiau pražystų... Atsimenu kareivį, kuris mums, vaikams, atnešdavo stiklinę žemuogių... Į ateitį labai retai žiūriu, nes manau, kad dabartis yra esmė. Tačiau dabar turiu naujų tikslų, kuriuos noriu ateityje įgyvendinti. Nežinau, ar pavyks sukurti standartinę šeimą. Viena mano dalis to labai nori, o kita bijo. Tačiau žinau vieną dalyką, kad žmonės kartais pasitraukia iš mano gyvenimo, nes išsiskiria mūsų keliai, o fotografija visada lieka su manimi.
Su M.Bačkovaitės kūryba išsamiau galima susipažinti adresu https://miglebackovaite.carbonmade.com
