Skandalingų performansų autorė. Šiuolaikinio meno žvaigždė. Apsinuoginti nebijanti kūrėja, savo kūną pavertusi priemone kurti provokuojamą meną.
Visi šie ORLAN apibūdinimai tapo beprasmiai, kai užėjau į Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejų. Vienoje jo salių surengta ORLAN paroda „Prancūzijos šiuolaikinio meno dievaitė“. „Le Plan du Film“ ir kiti scenarijai“ iš pirmo žvilgsnio nuvylė – pasirodė kukli ir nuosaiki.
Koplyčią primenančioje erdvėje kabojo keliolika didžiulių paveikslų. Altoriaus vietoje stūksojo Rygoje gimusio režisieriaus Sergejaus Eizenšteino garsiajam filmui „Šarvuotis Potiomkinas“ skirta instaliacija. Skambėjo lyg melodramai, lyg vesternui tinkanti muzika.
Visa tai nepadarė to įspūdžio, kurio tikėjausi eidamas į provokuoti mėgstančios skandalistės parodą. Tačiau tai buvo tik pirmas įspūdis. Atidžiau įsižiūrėjęs į kūrinius supratau, kad juose visas ORLAN kūrybinis gyvenimas – kaip ant delno.
„Iš pradžių svarstėme galimybę surengti ORLAN retrospektyvą, bet šios minties atsisakėme. Mat erdvė tam nelabai tiko.
Be to, rygiečiams ir miesto svečiams norėjome pristatyti tai, kas menininkei labiausiai rūpi pastaruoju metu. Juolab kad parodoje savitai atsispindi visi ORLAN kūrybos etapai“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo parodos kuratorė Inesė Baranovska.
Gimė pačiu laiku
Mireille Suzanne Francette Porte – tokia tikroji menininkės, dar paauglystėje pasivadinusios ORLAN, pavardė. Ji gimė 1947 metais Prancūzijos provincijos mieste Sent Etjene, kuris dar nebuvo tapęs dizaino sostine.
Jos tėvai buvo palyginti laisvų pažiūrų – abu dalyvavo nudistų judėjime, tėvas mokėsi esperanto kalbos. Tačiau net jie nelinkėjo dukteriai tapti menininke, juolab mėgstančia provokuoti visuomenę. Pokarinio slogaus Sent Etjeno gyventojai labai kreivai žvelgė į menininkus, ypač dailiosios lyties. Mat moterims tais laikais buvo numatomas vienintelis – šeimos židinio kurstytojos ir gimdytojos – vaidmuo.
ORLAN anksti suformulavo savo kūrybos principą – naudoti savo kūną kaip meninės saviraiškos priemonę. Jai teko įveikti katalikybės, dvejopų standartų, taikomų vyrams ir moterims, dogmas.
Viename ankstyvųjų darbų – fotografijų serijoje „ORLAN pagimdo pati save“ – kūrėja simboliškai parodė, kad menininkas, nepaisydamas gamtos dėsnių ir socialinių normų, gali turėti naują tapatybę, kuriai būdingos ir vyrų, ir moterų savybės.
„Jei ORLAN būtų gimusi bent dešimtmečiu vėliau, greičiausiai jos kūryba būtų mažiau šokiruojanti ir be tokių ryškių feminizmo bruožų.
Šiaip ar taip, bendraudama su ORLAN supratau, kad ji net drastiškiausius dalykus daro tik dėl meno“, – sakė I.Baranovska.
Pavirto šventąja
Nors ORLAN kūriniai įvairūs, bene geriausiai jos kūrybos principus atskleidžia garsiausias darbas „Šventosios ORLAN reinkarnacija“, kurį turbūt tiksliausia būtų vadinti chirurginiu performansu. Jį sudarė 9 plastinės operacijos, kurias kūrėja pasidarė 1990–1993 metais.
Tačiau prieš tai – 1971 metais – ORLAN pasiskelbė šventąja. Tai buvo išties naujas skyrius jos meninio gyvenimo knygoje. Performansai ir fotografijų serijos tyrinėjo dvi Madonos (Mergelės Marijos) prigimties puses – Baltoji Mergelė simbolizavo motinystę, o Juodoji Mergelė buvo siejama su prostitucija.
Performanse „Striptizas. Madona virsta Prostitute“ ORLAN, apsirengusi lyg Mergelė Marija, iš lėto nusirenginėjo, tarsi norėdama pasakyti, kad Madona yra prostitutė ir atvirkščiai.
„Šventosios ORLAN“ reinkarnacija“ – dar drastiškesnis panašios idėjos tęsinys. 9 plastinių operacijų tikslas buvo savo kūnui suteikti idealų moterišką grožį, kuris pavaizduotas vyrų tapytuose paveiksluose.
Kitaip tariant, ORLAN siekė, kad jos smakras būtų kaip Sandro Botticelli Veneros, kakta – kaip Leonardo da Vinci Monos Lizos, akys – kaip romėnų deivės Dianos iš XVI amžiaus paveikslo, lūpos – kaip François Boucher nutapytos Europos, nosis – kaip Jeano Leono Gerome‘o pavaizduotos Psichės.
„Kūnas yra mano kalba ir mano įsitikinimų išraiškos priemonė. Mane domina ne plastinių operacijų rezultatas, o pats jų procesas“, – I.Baranovska prisimena ORLAN žodžius.
Įdomiausia, kad plastinių operacijų eiga buvo dokumentuojama – filmuojama, fotografuojama, transliuojama į įvairius muziejus ir galerijas. Menininkė dėvėjo garsių dizainerių sukurtus drabužius. Šalia operacinio stalo eilėraščius skaitė poetai, grojo muzikantai.
Reklamuoja nesukurtus filmus
Po eksperimentų su savo kūnu ORLAN užsiėmė savo atvaizdo ir kūno dauginimu skaitmeninėmis technologijomis. Tai, pasak kritikų, buvo tos pačios plastinės operacijos, tik be kraujo.
Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ORLAN labai susidomėjo kinu kaip svarbiausia meno rūšimi ir kaip galimybe mistifikuoti ir keisti išorinius pavidalus.
1988 metais ORLAN pirmąsyk save pristatė kaip išgalvotų filmų žvaigždę – ji tiražavo save kino plakatuose, kurie buvo kabinami viešosiose vietose. Nors šie filmai niekada nebuvo pastatyti, bet, tarkime, Paryžiuje žmonės šiuos plakatus priėmė už gryną pinigą ir puolė jų ieškoti kino teatruose ir internete.
Iš šių plakatų ilgainiui atsirado milžiniškas projektas „Le Plan du Film“, kuris pirmąsyk buvo pristatytas 2001 metais Paryžiuje. Pakviesta projekto „Ryga – 2014 metų Europos kultūros sostinės“ rengėjų ir Prancūzijos instituto Latvijoje ORLAN nusprendė mūsų kaimyninėje šalyje pristatyti būtent šį savo kūrinį.
Atsigręžė į kino meną
Kokia Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje surengtos ORLAN parodos idėja ir esmė? Ir paprasta, ir sudėtinga. Ir tiesmuka, ir iškalbinga. Šiaip ar taip, priverčianti kitomis akimis pažvelgti į pasaulį.
ORLAN parodoje pristato keliolika paveikslų, kuriuose pavaizduoti svarbiausi jos kūrybinio gyvenimo epizodai, susiję tiek su chirurginiais performansais, tiek su pasiskelbimu šventąja.
Tie paveikslai atrodo lyg filmų plakatai – filmų, kurie niekada nebuvo ir nebus sukurti.
Visuose juose esą vaidina pati ORLAN, o jie esą yra režisuoti ne tik jos bičiulių, bet ir tokių kino garsenybių kaip Peteris Greenaway.
Po šiais paveikslais, kurie muziejaus salėje kabo taip, kad primintų religinius, padėti elektroniniai įrenginiai, kuriuose galima perskaityti tų nesukurtų juostų scenarijus. Šmaikščius, siurrealistinius tekstus išgalvotų filmų scenarijams parašė garsus latvių poetų sambūris „Orbita“.
Viename ORLAN tampa uždrausto kompiuterinio žaidimo heroje, kitame menininkė esą vaidina šėtono palydovę, o trečiame – šventąją pasaulio gelbėtoją.
Tuos tekstus, tiesą sakant, gal net smagiau skaityti nei apžiūrinėti paveikslus. Ypač galerijoje skambant niekada nesukurto filmo garso takeliui.
Pasijunti lyg atsidūręs išgalvotoje kino salėje, pristatančioje išgalvotą ORLAN kūrybinį kelią ir pačios menininkės susikurtą tapatybę.
Kokias idėjas 67 metų ORLAN norėjo perteikti tiek šiuo projektu, tiek ankstesniais kūriniais? „Nors kiekviena asmenybė yra unikali ir laisva, mes visi atsakingi už tai, kad pasaulyje būtų mažiau smurto, rasizmo, nepakantumo, melo ir veidmainystės.
Nors menas greičiausiai negali pakeisti pasaulio, jis vis dėlto pajėgus išprovokuoti žiūrovus į viską pažvelgti iš netikėtos perspektyvos“, – ORLAN žodžius pacitavo I.Baranovska.
Gyvenimas labai primena filmą
ORLAN
Menininkė
„Visą gyvenimą aš save stebėjau lyg iš šalies, lyg kas nors filmuotų mano tikrąjį gyvenimą... Aš visada jaučiau atstumą tarp savo įprasto gyvenimo ir to, ką aš darau mene. Čia galima rasti paralelių su Pekino opera arba B.Brechto teatru, kai aktorius išeina į sceną ir pareiškia: „O dabar, kol vaidinu šį vaidmenį, aš būsiu tuo arba tuo. Ir mes išsyk priimame žaidimo taisykles, kad aktorius ir jo herojus – ne tas pat, suvokiame sąlygiškumo reiškinį, skirtumą tarp aktoriaus „aš“ ir herojaus „aš“. Mano gyvenimui būdinga jausmingumo, vaizduotės, įtarumo distancija, bet man vis tiek visada atrodė, kad aš lyg ta kamera visąlaik stebiu ir vertinu save iš šalies. Aš netgi nežinau, ar geras tai bus filmas.“
Iš I.Baranovskos pokalbio su ORLAN, 2014 m. kovo 12 d.
