Jei Vilniuje kasmet lankotės Kultūros naktyje, tikriausiai esate stabtelėję prie Prezidentūros ar Rotušės, kurių fasadai kelioms minutėms atgydavo ir prikaustydavo žvilgsnį. Per Kalėdas, be abejo, esate grožėjęsi mirgančiomis Arkikatedros sienomis.
Tai, kas kelis pastaruosius vakarus vyko Rygoje, tik šiek tiek primena mūsų Kultūros naktį, kurios metu įvairių šalių menininkai pristato vieną kitą projekciją ant sostinės pastatų fasadų ir sienų. Latvijos sostinėje nuo 1998 metų rengiamas festivalis „Staro Riga“ (liet. „Spinduliuojanti Ryga“) skirtas vien šviesos menui.
Tapo tarptautiniu renginiu
Latvijos sostinė šiemet tapo Europos kultūros sostine. Tad net ir tradiciniai renginiai didesni, margesni, brangesni. Nenuostabu, kad šiais metais nuo Liono šviesų fiestos nusižiūrėtas festivalis masto požiūriu ėmė priminti pačią Liono šventę.
Šiųmetis „Staro Riga“ festivalis pirmąsyk tapo tarptautinis. Jame per 30 vaizdo instaliacijų pristato pripažinti šviesos meno atstovai iš Latvijos, Prancūzijos, Kanados, Portugalijos, Didžiosios Britanijos, Lietuvos.
Nors šiųmetėms projekcijoms ant pastatų savivaldybė ir projekto „Ryga – 2014 metų Europos kultūros sostinė“ rengėjai skyrė šimtus tūkstančių eurų, bet tai rygiečiams ir miesto svečiams, atrodo, nekelia pasipiktinimo.
Bent jau tokio, koks prieš penkmetį po vokiečių šviesų menininko Gerto Hofo fejerverkų spektaklio Katedros aikštėje sužlugdė projektą „Vilnius – 2009 metų Europos kultūros sostinė“.
Rijo maistą akims
Labiausiai vykę „Staro Riga“ projektai – ne tie, kurie pasižymi itin originaliomis idėjomis, o vis dėlto tie, kuriems būdingi saviti ir sudėtingi techniniai sprendimai. Kitaip tariant, siūlantys daugiau žaidimų nei duonos.
Vienas tokių – portugalų kompanijos „Ocubo“ projektas „Šviesos cirkas“ ant viešbučio „Astor Riga Hotel“ fasado. Ši energinga, spalvinga, judri animacinė projekcija, kurią pagyvina smagi muzika, tarsi atspindi visą „Staro Riga“ nuotaiką.
„Miestas tamsus, virš jo kybantis mėnulis liūdi, tačiau atvyksta cirkas, ir staiga visiems pasidaro linksmiau, miestas nušvinta“, – paaiškino „Ocubo“ atstovė Carole Purnell.
Įdomu tai, kad portugalų Lisabonoje ir Jeruzalėje jau rodytas „Šviesos cirkas“ pritaikytas Rygai. Tarp vaizduotės cirko artistų galima išvysti tokius miesto simbolius kaip bebras ar juoda katė.
Be to, viešbutį puošiančioje portugalų projekcijoje galima išvysti ir besišypsančius ir plojančius garsius Siguldos žmones – sportininkus, muzikantus, kitus kultūros veikėjus.
Arsenalo parodų salės sieną pabandžiusiai atgaivinti latvių menininkų grupei „Connection Codes“ ne itin pavyko sudominti rygiečius. Atrodo, jiems pritrūko pinigų galingesniems projektoriams išsinuomoti. Tad išties savita idėja – parodyti, kokie vaizdiniai kyla knygą skaitančio realaus žmogaus sąmonėje, – nedarė beveik jokio įspūdžio.
Ambicingieji lietuviai
Festivalyje „Staro Riga“ šiais metais dalyvauja ir keli lietuvių projektai. Smagu, kad jų neužgožė ryškūs ir ambicingi kolegų iš užsienio kūriniai.
Donato Norušio instaliacija „Veidų fragmentai“ įsikūrė aikštėje prie Vecpilsetos gatvės. Magiškas skirtingų rasių, kultūrų ir amžiaus veidų kaleidoskopas tarsi liudija, kad žmogaus požiūrį į pasaulį galima perskaityti ir veide. Tam nereikia balso.
Dar ambicingesnis kompanijos iš Lietuvos „Gluk Media“ kūrinys „Kelionė į spalvotųjų pasakų pasaulį“. Šis vienas techniškai sudėtingiausių festivalio kūrinių įsikūręs Rygos katedros aikštėje. Jis projektuojamas net ant trijų pastatų – pagrindinis vaizdas puošia Rygos radijo pastatą.
„Projektą kūrėme beveik tris mėnesius. Norėjosi pasinaudoti visos aikštės erdve, tad nusprendėme naudoti net 9 itin galingus projektorius, projektuojančius vaizdą iš įvairių pusių ant kelių pastatų.
Pabandėme sukurti iliuziją, kad visas veiksmas vyksta erdvėje, o architektūra lyg bendrauja su žiūrovais“, – pasakojo vienas projekto autorių 32 metų Bartošas Polonskis.
Žiūrovai ant sienų mato įspūdingai besisukančius mechanizmus, nuo vienos ant kitos sienos šokančią lapę, ritmingą spalvų valsą ir fokstrotą. Tačiau kaip pasiekiamas toks rezultatas?
„Viskas prasideda nuo architektūros – nuo pastatų matavimo. Ieškome pastato brėžinių, skenuojame pačius pastatus lazeriais. Tada skaičiuojame, kokio stiprumo šviesą projektuosime ant sienų. Pagal tai žiūrime, kokius projektorius naudosime. Suplanuojame, kaip jie bus išdėstyti.
Tada nusprendžiame, kiek laiko truks pati animacija ir šou.
Vėliau kuriame šou, projektuojamo vaizdo ir garso scenarijus. Siekiame, kad tai nebūtų tiesiog filmas su siužetu – tiek vaizdą, tiek garsą, tiek šou scenarijų stengiamės priderinti prie architektūros ritmo.
Tai skiriasi nuo filmo rodymo ant pastato. Čia žaidžiama ne tik su animacija, bet ir su architektūra“, – kalbėjo B.Polonskis, vienas iš poros dešimčių menininkų, dirbusių su šiuo projektu.
Nors „Kelionė...“ vientiso siužeto neturi, latvių žiūrovų veidai išduodavo, kad jie, stebėdami lietuvių projekciją, atpažįsta kažką sau labai artima.
Mat animacinė lietuvių šviesos instaliacija sukurta pagal itin garsaus ir mėgstamo latvių vaikų rašytojo Imanto Zieduonio knygą „Spalvotosios pasakos“.
„Tas rašytojas rašo psichodelines pasakas apie spalvas. Visi jas Latvijoje yra skaitę.
Latviai sumanė, kad reikėtų nauju būdu prikelti tas pasakas. Tad mes parašėme scenarijų ir pasitelkę šviesą atgaivinome kūrinius ant trijų pastatų sienų.
Logiškos įvykių sekos lyg ir nėra, bet jei esi skaitęs tas pasakas, stebint projekciją atsigamina jų motyvai“, – sakė B.Polonskis.
