Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje penktadienį atidaroma paroda, supažindinanti su dailininko T.K.Valaičio (1934-1974) kūrybiniu palikimu. Didžiojoje galerijos salėje įkurdinta ekspozicija skirta dailininko 80-mečiui.
Parodos kuratorės dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės teigimu, skulptoriaus T.K.Valaičio kūrybinis palikimas nuolat primenamas ir pristatomas visuomenei, tačiau nepriklausomybės metais surengtos dailininko parodos pamažu traukėsi į šalies meninio gyvenimo periferiją. Pirmoji menininko kūrybos retrospektyva buvo surengta minint mirties metines 1975 m., vėliau jo kūrybos apžvalgos vyko kas dešimtmetį.
T.K.Valaitis buvo ryški sovietinio modernizmo epochos asmenybė. Geriausiai menininkas pažįstamas kaip skulptorius, tačiau
jis išbandė ir grafiko įrankius, ir tapytojo teptuką, kūrė interjerus kavinėms ir restoranams. Vienintelis šiandien viešumoje vis dar matomas dailininko kūrinys – „Vėtrungės“ skulptūra Vilniaus Lazdynų rajone. Menininko dirbiniai puošė sostinės „Gintaro“,
„Žirmūnų“, „Šaltinėlio“ restoranus, Vilniaus senamiesčio paštą. Patraukęs didžiųjų pasaulinių parodų Sovietų Sąjungos ekspozicijos
rengėjų dėmesį, T.K.Valaitis dalyvavo 1966 m. Leipcigo mugėje, 1967 m. jam patikėta apipavidalinti SSRS paviljoną San Paulo
mugėje, po to – kurti kompoziciją Monrealio pasaulinės EXPO parodos ekspozicijai, taip pat Osakos pasaulinei parodai.
„Retrospektyvinės parodos užduotis buvo ne tik parodyti, bet ir atsakyti į kai kuriuos klausimus sau ir šiuolaikinei visuomenei apie 6-7-ojo dešimtmečių modernizmo meną, dailės, architektūros palikimą. Daugelyje šalių į šį klausimą tarsi ir atsakyta. Tyrimų keliu mus vedė mitas apie lietuvišką avangardą, apie lietuvių menininkų staigų šuolį, vidinio užsienio Sovietų Sąjungoje sukūrimą. T.K.Valaitis ir iškyla kaip vienas šios aplinkos, meninio konteksto kūrėjų“, – pasakoja architektūros istorikė, viena parodos rengėjų Marija Drėmaitė.
Ši paroda vainikuoja kelerius metus trukusį tyrimą, kurio metu nagrinėta archyvinė medžiaga, surinkti dailininką pažinojusių žmonių atsiminimai. Norėdamos sukaupti kuo daugiau medžiagos apie dailininką ir jo kūrybą, M.Drėmaitė ir parodos kuratorė G.Jankevičiūtė vyko ir į Maskvą, dirbo Rusijos archyvuose. Šis darbas atsispindi išleistame išsamiame parodos kataloge.
Parodoje pristatomi ir ankstyviausi dailininko darbai. Anot parodos kuratorės, jaunas T.K.Valaitis yra nepaprastai romantiškas menininkas, todėl parodos architektai tokią nuotaiką stengėsi sukurti nuo pat pirmos akimirkos įėjus į salę. Studijų laikais menininkas žavėjosi simbolistine daile, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Šį laikotarpį atspindi jo kurti lino raižiniai, pastelės, monotipijos.
„Šiandienos akimis žiūrint galbūt naivoki kūriniai yra svarbūs mūsų dailės istorijai, ne taip dažnai galime susipažinti su tokios dailės pavyzdžiais“, – sako parodos kuratorė G.Jankevičiūtė.
Antrasis parodos segmentas „Edenas“ parodo menininko susižavėjimą klasikiniu prancūzų modernizmu ir jo požiūrį į meninę
kūrybą, laisvą nuo visuomeninių uždavinių ar politikos. „Tai hedonistinis menas, kuriame svarbiausia šviesioji gyvenimo pusė.
Maži kasdienybės džiaugsmai, kurie tampa tikrai labai reikšminga žmogaus gyvenimo dalimi“, – pasakoja kuratorė. Pasak jos, Kryme kurti menininko piešiniai, akvarelės, pastelės, tapyba tempera atskleidžia sugebėjimą prancūzišką dvasią perkelti į ne tokią
jaukią ir lengvą sovietinę tikrovę.
Ekspozicijoje taip pat rodomi T.K.Valaičio kūriniai architektūrai. Čia lankytojai išvys ne pačius skulptoriaus darbus, bet tų kūrinių dokumentaciją – piešinius, projektus, dokumentus ir filmuotus vaizdus. Ant vienos iš galerijos sienų galima išvysti ir restorano „Šaltinėlis“ interjero rekonstrukciją, kurioje pritaikyti trys autentiški fragmentai, išsaugoti T.K.Valaičio artimųjų. Parodos rengėjų teigimu, surastos ne visos T.K.Valaičio kūrinių reprodukcijos. Žinoma, kad dailininkas dirbo Pamaskvyje ir Kaukaze, tačiau šių darbų atrasti nepavyko.
Paskutinėje parodos dalyje pristatomi vėlyviausi dailininko darbai, kuriuos po T.K.Valaičio mirties jo bičiuliai pavadino „Naujojo pasaulio gyvūnai“.
„Tai kūriniai, paženklinę dar vieną kūrybinį posūkį neramaus, siurrealistinio suvokimo linkme. Tai nesukurtų skulptūrų projektai, modeliai. Pati ekspozicija atrodo kaip kunstkamera su tų skulptūrų gemalais. Ši parodos dalis įdomi ir tuo, kad primena mums, koks iš tiesų jaunas dailininkas šiandien pristatomas galerijoje – tai yra antras po M.K.Čiurlionio pagal jaunumą menininkas, kurio kūryba eksponuojama Nacionalinėje galerijoje. Tiesiog nuostabu, kiek daug šis žmogus per vos penkiolika metų, kurie buvo skirti jo kūrybai, spėjo padaryti“, – pasakoja G.Jankevičiūtė.
Ši paroda parodo, kad T.K.Valaitis buvo ne tik plataus diapazono dailininkas, bet ir plataus akiračio žmogus, kuriam buvo įdomus sportas, menas, jis nepaprastai godžiai domėjosi literatūra, pats mėgino rašyti, filmavosi kine, domėjosi teatru. Visi šie interesai formavo ir jo aplinką.
„Esu sulaukusi klausimo, ar mes nesiimame keisti požiūrio į sovietmečio palikimą, galbūt pernelyg pozityviai žiūrime į jo palikimą, šlovindami 7-ojo dešimtmečio modernizaciją. Manau, kad ne. Turime matyti pozityviąsias šio proceso puses, jas priimti kaip tikrai gerą dalyką, bet nepamiršti, kokiame kontekste tai vyko. Nėra juodo ir balto, šiuo atveju ir tas procesas nėra toks paprastas. Gilindamiesi į tokias asmenybes kaip Vitas Luckus, T.K.Valaitis, mes ir suprantame, koks sudėtingas iš tikrųjų buvo šis laikotarpis“, – pabrėžia parodos kuratorė.
