Religiniai paveikslėliai dar vadinami šventųjų paveikslėliais, o XIX a.-XX a. pr. neretai būdavo nusakomi skoliniu „abrozdėliai“.
Tai spausdinti ar piešti krikščioniškosios ikonografijos vaizdiniai, priskiriami smulkiesiems spaudiniams arba mažajai grafikai.
Paprastai toks atvaizdėlis saugomas maldaknygėje, todėl taip pat vadinamas maldyno paveikslėliu ir naudojamas kaip žymeklis, o kartu ir kaip maldaknygės puošmena, mobili iliustracija su trumpomis maldomis reverse.
M.Mitkevičiaus religinių paveikslėlių rinkinyje vyrauja XIX a.-XX a. pirmosios pusės svarbiausių Europos ir Lietuvos paveikslėlių leidėjų produkcija, leidžianti atrasti pagrindines religinių paveikslėlių tradicijos tendencijas - pamaldumo pobūdį, intencijas, ikonografinę panoramą, meninės išraiškos ir puošybos madas, įvairias gamybos technikas.
Paveikslėliuose galima rasti duomenų parapijų ir šeimų istorijoms, kunigų biografijoms. XX a. 4 deš. labai išpopuliarėjo paveikslėliai, vaizduojantys Motiną su vaikeliu, tiesiančiu ranką į už demarkacinės ribos (grandinės) kylančią Aušros Vartų Mariją. Šią
prarasto Vilniaus ir vilties jį atgauti vaizdinę metaforą sukūrė dailininkas Vaclovas Kostiuška.
M.Mitkevičius saugo nemažai ir Antrąjį pasaulinį karą menančių dokumentų - paveikslėlių su primicijų, parapijų lankymo memorijomis
ar ranka įrašytais žodžiais, perteikiančiais karo išgyvenimus ir viltį. Tad ši paroda leidžia patirti, kad paveikslėliai – ne tik
maldingumo srities objektas, jie – intymus tautos metraštis, atspindintis vieno ar kito laiko aktualijas.
Menininko A.Kviliūno parodoje „Gyvieji paveikslai“ rodomi penki videodarbai. Menininkas prisipažįsta, kad pastaruoju metu jį
ypač domina klausimas, kaip tapti šventuoju ir kaip įsitvirtinti į nematerialųjį žmonijos paveldą. Videomenininko vaizdų pasaulyje
veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti įvairius ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus. Dėl kūrinių
įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A.Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras.
Kitas dažnas jo videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės
krūmo metafora.
