XX a. pradžioje Paryžius ypač viliojo litvakus – žydų jaunuolius iš vakarinių Rusijos imperijos gubernijų, vėliau – iš laisvosios Lietuvos. Jie čia emigravo dviem bangomis – pirmoji plūstelėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tada emigravo Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai: P. Kremenge'as, M. Kikoine'as, E. Mane-Katzas. Pasibaigus karui, jau iš laisvosios Lietuvos atvyko M. Bandas ir N. Arbit Blatas.
Dauguma litvakų, gimę ir augę religingose žydų šeimose nedideliuose Rytų Europos miesteliuose – štetluose, atsinešė į Paryžių unikalią jauseną ir pasaulėžiūrą. Žydiškoji štetlo kultūra ir savitas tautinio meno supratimas litvakų kūryboje susipynė su moderniomis to meto Paryžiaus meno kryptimis – postimpresionizmu, kubizmu, futurizmu ir fovizmu. Ši sintezė ir suformavo „Ecole de Paris“ – Paryžiaus mokyklos kryptį, kuri dar vadinama prancūziškuoju arba prancūziškuoju-žydiškuoju ekspresionizmu.
Parodoje pristatomi kūriniai atspindi šių dailininkų individualumą bei prancūziškojo ekspresionizmo stilistinę įvairovę, vaizduoja išsvajotąjį Paryžių, interjero detales, pleneruose pamėgtas tapyti Prancūzijos ir kitų šalių vietoves.
